Valas Lucky John Fluorocarbon Hard 30m

Tiesą sakant, nebūtinai turi snigti, gali ir lyti, bet geriausiai, kad saulė šviestų. Čia veikiau turiu omenyje žiemos pabaigą ir pavasario pradžią, kuomet upės jau išsivadavusios iš ledų, tačiau dar šalta ir vienas Dievas težino, kuria linkme pasisuks oras – gal atšils, kaip buvo paskutinį vasario savaitgalį, o gal atvės ir žiema žengs žingsnį atgal.

Nors poledinės žūklės sezonas neilgas, tačiau savaip žavus ir viliojantis. Netgi pats įrangos pasiruošimas turi savo aurą. Ilgi ir niūrūs vakarai, praleisti meistraujant, nors šiek tiek nuramina mintis, kurios vis sukasi apie pirmąjį ledą, dar šiek tiek braškantį, bet itin dosnų.

Kad plonesnis pavadėlis geriau nei storesnis, nes mažiau kelia įtarimo žuvims, veikiausiai žino net pradedantys žvejai. Ta taisyklė tinka bet kuriam žūklės būdui.

Viename iš savo straipsnių pasakojau, kaip galima greitai pasidaryti žieminį masalą velnią. Dabar norėčiau pasidalyti patirtimi apie gerokai „gudresnius“ velnius, juolab, kad tokių vilioklių gamyba suteikia žvejui daug galimybių įvairiems eksperimentams. Bemeškeriodami velniais mes galime atrasti dar iki šiol nebandytų šių masalų variantų arba išsirinkti tokius, kurie pasirodys tinkamiausi vienomis arba kitomis žūklės sąlygomis.

Rašydamas apie žvejybą velke paprastai akcentuoju kokios nors žuvies gaudymą, tos žūklės taktiką, rečiau straipsnis būna apie velkiavimą konkrečiais masalais. Veikiausiai rašau ne nuo to galo, kadangi pradedant velkiauti pirmiausiai reikia įsigyti atitinkamą įrangą. Suprantama, kad be valties ir variklio šis meškeriojimas neįmanomas, kaip ir šiais laikais jis neįsivaizduojamas ir be echoloto. Bet gal pakalbėsiu apie paprastesnius dalykus, tarkim, apie valą.

Pintas valas turi vieną svarbią savybę – kadangi jis visiškai neeleastingas, tai puikiai tinka pakirsti sterką, turintį „titnaginius“ žiobtus, nuo kurių kiek atšipęs kabliukas gali atšokti.

Gyvenam ir tobulėjam, prisitaikom prie mums siūlomų gamybos naujovių. Tačiau skubėdami tobulėti neretai krentam į kraštutinumus. Suprantama, kad kalbu apie žvejybą. O tie kraštutinumai labai matosi pažvelgus į meškeriotojų naudojamus pavadėlius plėšrūnėms – dar, regis, neseniai didžioji dauguma lydekų, sterkų ar šamų gaudytojų naudojo įvairių tipų metalinius pavadėlius ir per kelis sezonus tos daugumos dauguma pradėjo rišti vien tik fluorokarboną. Bet gal pradėsiu nuo pradžių...

Varto rankose žvejys nuo kabliuko nuimtą karosėlį ir mąsto: „Na, ir kvaila gi tu, žuvele, pagriebei ant kabliuko pamautą slieką, apgaulės nepastebėjai...“ Viena vertus, tiesos yra, nes žuvys vadovaujasi instinktais, taip turėtų būti bent jau teoriškai.

Suprantama, kad sakydamas „plūdinei“ turiu omenyje ne tik paprastą meškerę be ritės, tačiau ir tolimojo užmetimo match įrankį, boloninę meškerę, žodžiu, visus žvejybinius įrankius, kurie turi plūdę, nors daug kas, apie ką rašysiu šiame straipsnyje, tiks ir dugninei. Bet kokiu atveju kalbėsiu apie monofilamentinius ir fluorokarboninius pavadėlius.