Ritė Salmo Elite Spinetix 8

Nauji metai – nauji ratai. Gamta motulė jau taip surėdyta, jog tam tikri periodai turi cikliškumus, kurie kas metai ankščiau ar vėliau pasikartoja. Atradus žvejybinius dėsningumus, kurie būdingi vienam ar kitam metų laikui, žūklavimas tampa kur kas malonesnis, nes tuomet pagauni daugiau žuvų.

Netgi rudenį būna dienų, kai lydekos laužo įprastas sau taisykles ir ima kibti ant kokių nors neįprastų ne tik tam metų laikui, bet ir tai dienai (turint omenyje debesuotumą) voblerių. Gal nelabai nukrypsiu nuo temos, jei pasakysiu, kad pasitaiko, jog aštriadantės visą rudens sezoną arba vasarą, pavasarį itin godžiai griebia kažkokį vieną modelį. Kartais čiumpa tik jį ir jokio kito. Tačiau svarbiausia, kad ligi tol keletą metų į šį masalą net nekreipdavo dėmesio.

Išmokiusiu mane velkiauti „krikštatėviu“, nedvejodamas įvardyčiau Gintarą Nauckūną. Bet ne tik su Gintaru teko taip žuvauti, ir ne vien iš jo sėmiausi šio žūklės būdo gudrybių. Vienas geresnių Kauno velkiautojų ir žvejų apskritai yra Ričardas Naudžius.

Vasarą yra du praktiškai lygiaverčiai laikotarpiai, kada geriausiai kimba žuvys – tai ankstyvas rytas ir vėlyva popietė. Priklausomai nuo oro, rytinis kibimas gali tęstis iki kokios vienuoliktos valandos, o neprasta vakarinė žvejyba prasidėti anksčiau. Galbūt žuvys masalus mielai ragaus ir sutemus, o tai reiškia, kad dar neišaušus bei vėlyvą vakarą.

Man visada patinka žvejoti nežinomuose vandens telkiniuose arba tose vietose, kur dar nesu buvęs. Už nežinomybės uždangos slypi paslaptis, intriga: kažin, kokia žuvis užkibs? Neretai fantaziją pakursto nuogirdos, nors, reikia pripažinti, jos gana dažnai būna perdėtos, nes žuvų laimikių dydžiai ir kiekiai, kaip įprasta žūklėje, ilgainiui išauga.

Suprantama, kad kalbu apie pirmąją lydeką pasibaigus šių plėšrūnių žūklės draudimui. Nors kodėl – galbūt toji lydeka kažkam bus ir apskritai pirmoji...

Nekibių spininginių masalų nebūna. Bet būna netinkamas jų panaudojimas. Ir dar būna pirmas įspūdis, kuris neretai apgauna, kadangi susidaroma išankstinė nuomonė, kuri ir turi kone lemiamą reikšmę žūklės rezultatams.

Gal keistokai pasirodys, kad straipsnis apie salačius publikuojamas prasidėjus jų žūklės draudimui, nes nuo balandžio 1 d. to neleidžia mūsų žūklės taisyklės. Tačiau niekas varu nevaro dabar gaudyti šių žuvų. Kita vertus, žvejybos apibendrinimai paprastai daromi pasibaigus kažkurių žvynuotųjų žūklės laikotarpiui.

Įžanginiame rašinyje bandžiau paaiškinti, kuo skiriasi vartiklės nuo žieminių vertikaliųjų blizgučių, nors visos jos yra pagamintos iš metalo, praktiškai tokiu pačiu principu, netgi turi jas siejantį bendrini pavadinimą – blizgės. Taip pat sakiau, kad visai sėkmingai žieminėmis blizgutėmis spiningavau atviro vandens sezono metu. Siūlau pabandyti...

Kadangi rašau straipsnius apie žūklę jau ne metai, ne dešimt ir net ne dvidešimt metų, juos galiu suskirstyti į dvi pagrindines grupes. Vienoje bus susistemintos senos tiesos, galbūt pažvelgta į jas kitu kampu. Kitai grupei priskirčiau rašinius, kuriuose bandau pasakyti, ką nors naujo apie žuvis, įrangą, žūklės būdus. Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai pamatai, kad tos „senos tiesos“ buvo užmirštos arba „senos“ tik man, o kažkas „nauja“ yra žinoma kai kuriems skaitytojams ir jau išbandyta.

Kas gali žvejui būti blogiau už blogą orą? Atsakysiu: absoliuti nekiba. Nes kitąsyk žūklautojui lietus, vėjas, šaltis tarsi nueina į antrą planą – jei žuvys aktyviai čiumpa masalus, meteorologinių negandų paprasčiausiai nejauti.

Pirmame šio ciklo straipsnyje pasakojau apie sterkų biologiją ir jų gyvenimo būdą, rėmiausi mokslininkų žodžiais ir savo patirtimi. Tai rašiniai ne tik apie šių plėšrūnų gaudymą vobleriais, bet ir apie upių vietas, kur paprastai, niekas sterkų netgi neieško.

Visada laikiausi nuostatos, kad jei šuo apkandžiojo žmogų, reikia kaltinti ne šunį, o šeimininką. Tebūnie šitas posakis lieka pasvarstymui, ką tuo noriu tuo pasakyti, bet galiu užtikrinti skaitytojus, kad savo gyvenime esu gaudęs bei pagavęs ne vieną, ne dvi, net ne tris lašišas, šlakius, upėtakius ar kiršlius.

Jei jau ruošiatės važiuoti į Volgą, tai išsirinkite bent jau iki 60 g užmetimo svorio spiningą. Turiu omenyje, kad spiningai, kurių testo diapazonas platus, gana dažnai turi dar ir nemenką maksimalaus svorio užmetimo atsargą. Kuo ji yra didesnė nurodyta ant meškerykočio, tuo didesnis bus ir gamintojų apsidraudimas. Visgi tokie spiningai paprastai yra labiau medium nei fast, tad lyg ir džigavimui netinkami. Bet dabar mes naudosime labai sunkius galvakablius ir kontaktą su masalu jausime pakankamai neblogai, net jei koto akcija ir bus abejotina.

Manau, kad toks plėšrūnių gaudymo stilius, kurį ruošiuosi aprašyti, bus įdomus visiems, kadangi taip dažniausiai viliojamos rekordinės žuvys, nors retas žvejys tam ryšis. Yra dvi trys pagrindinės priežastys.

Pintas valas turi vieną svarbią savybę – kadangi jis visiškai neeleastingas, tai puikiai tinka pakirsti sterką, turintį „titnaginius“ žiobtus, nuo kurių kiek atšipęs kabliukas gali atšokti.

Neturiu omenyje salačio valgymo pietums ir tikrai nerašysiu žuvies gaminimo receptų. Tačiau apie salačių žūklę spiningu galiu mintimis pasidalinti. Kažkada ilgokai teko pavargti, kol vobleriais suviliojau savo pirmąjį šios rūšies plėšrūną. Blizgėmis juos pakankamai sėkmingai spiningaudavau ir anksčiau, bet po to vis labiau pradėjo plisti lig tol mažai bandyti masalai, žvejai juos labai gyrė, tad ir aš pratinausi prie naujovių. Pradžioje teko šiek tiek pavargti, bet puikiai menu, jog vobleriu pirmąjį salatį suviliojau paskutinę vasaros savaitę...

Kadangi žuvys yra šaltakraujai gyvūnai, tai jų elgsena, mityba, dauginimasis ir visa, kas susiję su žvynuotųjų gyvenimu tiesiogiai priklauso nuo aplinkos, t. y. vandens telkinio temperatūros. Pažvelkime į tai šiek tiek plačiau...