Ritė Lucky John Vanrex BP 7

Salačių žūklę, palyginti su kitų plėšrūnų gaudymu, yra gana apibrėžta. Noriu pasakyti, jog išsiruošę spiningu žvejoti šių žuvų pamirštumėt kitas, nes priešingu atveju apskritai nieko nepagausite.

Jei anksčiau sukriukėmis gaudydavau itin retai, tai pastaruoju metu, o ypač pastaruosius penkis sezonus, žvejojau tikrai dažnai. Kalbu būtuoju laiku, kadangi, kaip vėliau pamatysite, šių žuvų gaudymas besisukančiomis blizgėmis dabar dar nebus toks efektyvus kaip vasarą.

Upės – mano stichija. Tačiau upėtakis nėra „mano žuvis“. Taškuotuosius gražuolius mėgstu gaudyti, ir net labai, bet nesu jų žūklės maniakas. Turiu tam svarių priežasčių. Labiau patinka didžiosios mūsų upės, kur galima net nepakeitus spiningavimo taktikos ir technikos sužvejoti įvairesnį laimikį. Ir pagauti gerokai stambesnių žuvų nei upėtakiai. Upėtakių žūklę laikau lyg savotišku desertu, o nuolat valgomas net ir medus apkarsta.

Cikados Europoje nėra taip plačiai paplitusios kaip savo tėvynėje Amerikoje. Veikiausiai nenusišnekėsiu sakydamas, kad cikada yra metalinis vibe analogas, netgi abiejų vilioklių naudojimo būdai yra daug kuo panašūs. Ir nors cikadas mes žinome anksčiau nei vaibus, bet populiarumu mūsų krašte pastariesiems masalams jos gerokai nusileidžia. Todėl galima teigti, kad cikadų galimybės kol kas lieka neišnaudotos...

Veikiausiai perskaičius pirmąjį šio straipsnių ciklo rašinį susidarė įspūdis, kad tereikia sulaukti sutemų, pasiimti spiningą ir sterkas arba lydeka netrukus užkibs. Nieko panašaus. Bene 50 proc. sėkmės priklauso nuo vietos pasirinkimo. Dabar žuvys jau suplaukusios į žiemojimo vietas, vadinasi, bet kur jų nerasite. Daug kartų yra buvę, kad nužingsniuoji ne vieną kilometrą paupiu, tačiau nesulauki nė kibimo.

Smagi žuvis tas ešerys. Net sunku įsivaizduoti, kiek žavesio prarastų žūklė spiningu, jeigu šios žvynuotosios nebūtų. Oi, kiek kartų dygų peleką turintis padaras išgelbėjo ne vieną meškeriotoją nuo visiško fiasko...

Vėlyvo rudens tvičingavimas gerokai skiriasi nuo tokio pat žuvų gaudymo vasarą arba rudens pradžioje. Šiuos skirtumus daugiau ar mažiau jau aptariau pirmame straipsnyje. Dabar norėčiau pakalbėti apie techninius dalykus, žūklavietes.

Šių metų spiningavimo sezonas, kol kas man „derlingiausias“ šapalais ir salačiais. Rašau „kol kas“, kadangi pilnavertiškai spiningauti galima faktiškai tik nuo birželio 1 dienos, kuomet žvejybos taisyklės jau leidžia vilioti ir sterkus. Tad nesuklysčiau pasakęs, kad spiningavimo sezonas dar tik įpusėjo ir vėliau galbūt laimikių santykis pakis.

Parašęs straipsnių ciklą apie šapalų spiningavimą vasarą, pamaniau, kad mano darbas nėra padarytas iki galo, kadangi rašiniuose pernelyg mažai dėmesio skyriau žvejo įrangai, aprangos, apavo ir panašių dalykų nė neminėjau, nors jie žūklėje yra ne mažiau svarbūs.

Praeitame straipsnyje kalbėjau apie šapalų žvejybą spiningu vasaros rytais. Bet dar geriau, mano nuomone, šapalai kimba vakarėjant. Regis, koks skirtumas, kaip gaudysi tas pačias žuvis vieną ar kitą valandą. Visgi šapalų žūklėje yra tam tikrų niuansų, kurie priklauso nuo paros laiko.

Nusipirko spiningautojas to sezono „topinį“ voblerio modelį, žvejojo, kur yra nemažai žuvų, vietos „patentuotos“, tačiau nė velnio nekimba. Na, gal diena tokia, kai nesiseka, gal žvynuotosios vangios, pabandys ryt...

Nuo sezono pradžios testavau Salmo Elite Jig&Twitch įvairius spiningų modelius. Žinoma, vos porą mėnesių yra pernelyg trumpas laikotarpis, kad galima būtų iki smulkmenų išbandyti visus keturis šios serijos spiningus, visgi kai kuriuos jų ypatumus matyti galima, juolab, kad teko žvejoti pačiais įvairiausiais masalais.

Nors ešerių sekliose Nemuno įlankose neretai užkimba po keliolika ar net po keliasdešimt per pusdienį, o jų žūklė labai užkrečianti, pasitaiko pagauti ir visai nemenkų, lyginant apskritai su šių žuvų dydžiu, tačiau daugeliui spiningautojų jie yra pernelyg menkas laimikis. Ką gi, galime Nemuno įlankose paieškoti ir kitokių plėšrūnų...

Kada žiema ima belstis į duris, labai daug Vidurio Lietuvos meškeriotojų žvejoja tik vienoje upėje – Nevėžyje. Nenuostabu, kadangi į tos upės duobes žiemoti suplaukia netgi žuvys iš Nemuno, o tai gana neįprasta situacija, kadangi Nevėžis yra Nemuno intakas, bet ne atvirkščiai.

Sterkus masiškai gaudome tvenkiniuose ir ežeruose, Kuršių ir Kauno mariose, Nemune. Na, taip – Kauno marios irgi yra patvenktas Nemunas, reiškia, kad tai – tvenkinys, o Kuršių marios – šios upės delta. Tačiau kitose mūsų upėse sterkai tikslingai žvejojami retai.

Ties tiltais visada susirenka daug žuvų. Ir pačių įvairiausių – pradedant gausiais aukšlių, gružlių būriais, baigiant, žvejo akimis turinčiomis kur kas solidesnį „statusą“ plėšrūnėmis: šapalais, stambiomis lydekomis, šamais ir, žinoma, salačiais. Tiesą sakant, nežinantiems upės žvejams, kurie tik pradeda meškeriotojo „karjerą“ ir nori pagauti salačių, visų pirma siūlyčiau jų paieškoti būtent ties tiltais.