Ritė Okuma Ceymar XT Match CXTR

Jei pažiūrėtume į ant upės kranto stovinčius žvejus, pamatytume įdomų dalyką – dauguma jų spiningauja, retas kuris gaudo dugninėmis ir tik pati mažiausioji dalis žuvauja plūdinėmis meškerėmis. Nors gal taip vienareikšmiškai vertinti irgi nereikėtų, nes daug kas priklauso nuo konkrečios upės bei atskirų šalies regionų – kuo toliau nuo didžiųjų miestų, kuo mažesnė ir lėtesnė upė, tuo daugiau bus plūdininkų.

Veikiausiai jau būčiau nutraukęs pažintį su priekrančių ir sekliųjų vandenų augalais, jei ne šiųmetis lietingas gegužis, kuomet dar vasaros pradžioje upės buvo ištvinusios taip, jog net ir daug tikrųjų sausumos augalų atsidūrė vandenyje. Kita vertus, taip nuolat nutinka Nemuno vidurupyje, nes dėl Kauno HE ši upė kone kasdien daugiau ar mažiau apsemia savo pakrantes.

Žūklė naktimis su plūdine meškere – smagus užsiėmimas. Ypač upėse, kadangi tekančiame vandenyje žuvų įvairovė didesnė ir čia gali sulaukti netikėtų siurprizų. Tokiam žūklavimui dar anksti, nors nesakau, kad nieko nepagausite, visgi rezultatyviausias meškeriojimas plūdine prasideda maždaug nuo gegužės antrosios pusės, kuomet vandens temperatūra peršoka 16–18 °C ribą.

Dievo pamirštus mažus užpelkėjusius mažus miško ežerėlius pavasarį būtų galima surasti lengviausiai, nes lapuočiai medžiai tik skleidžia savo lapus, o pakrančių ir priekrančių augalija dar nespėjo išsistiebti. Tačiau bėda ta, jog dabar jie yra ištvinę, savo paviršiaus plotu padidėję galbūt dvigubai ar trigubai, ir neaišku, tai yra tikra pelkė ar tie mūsų ieškomi vandens telkiniai.

Vos prasidėjus atviro vandens sezonui visi plūdininkai nedelsdami puola prie upių. Paprastai laimikiui tuo metu žvejai neišrankūs: kibs kuoja – gerai, strepetys – irgi neblogai, aukšlė – paims ir tą. Tačiau galima tuo metu pameškerioti netgi labai smagiai ir pagauti tikrai didelių žvynuotųjų. Kalbu apie meknes.

Vasario pradžioje sparčiai kylanti oro temperatūra ir tirpstantis ledas ežeruose ir tvenkiniuose atveria arba tuoj atvers meškeriotojams plačius atviro vandens horizontus. Tačiau vanduo dar labai šaltas, nes šiuo metų laiku yra kalendorinė žiema, todėl žuvys neskuba palikti gelmės ir artėti prie krantų.

Banalus posakis, kad ruošk ratus žiemą, o roges vasarą, ypač tinka meškeriotojams. Šiuo atveju pirmoji jo dalis, nes ilgi žiemos vakarai prailgsta, todėl galima susitvarkyti įrangą atviro vandens sezonui, kad atšilus orui ir vandens telkiniams išsilaisvinus iš ledo gniaužtų, išsyk pradėtum mielą širdžiai užsiėmimą.

Rugpjūtį ir rugsėjį Nemune plūdine sėkmingai meškeriojau kuojas, plakius, karšius bei šapalus. Spalio pradžioje po staigaus orų atšalimo staiga viskas tartum apsivertė aukštyn kojomis – lig tol buvusi puiki žūklavietė staiga tapo visiškai tuščia.

Šis straipsnis bus tarsi baigiamasis akordas mano pasakojime apie klasikinės plūdės konstrukciją. Šįsyk aptarsiu plūdžių korpuso formas, į kurias veikiausiai didžiausią dėmesį ir atkreipia žūklaujantys plūdine meškere.

Karštomis ir mažai vėjuotomis dienomis saulė smarkiai įšildo vandens paviršių. Ypač tai juntama ežeruose bei tvenkiniuose. Tada įvyksta savotiškas vandens temperatūros susisluoksniavimas. Daugelis žvejų kažkodėl galvoja, jog žuvys tokiomis sąlygomis priglunda prie dugno arba lindi giliai duobėse ir ten maitinasi.

Nežuvaujantys gaudymą plūdine dažniausiai įsivaizduoja maždaug taip: užkabinai ant kabliuko slieką, užmetei meškerę į ežerą ar upę ir sėdėdamas ant kranto spoksai į plūdę. Žodžiu, švilpauji, ilsiesi, jei nekimba – pakaušį pasikasai, bet iš principo neveiki nieko ypatingo, na, nebent išsitrauki užkibusią žuvį ir pakeiti ant kabliuko masalą.

Sėdžiu ir „strateguoju“: ką čia tokio naudingo ar bent įdomaus parašius, ir kur pažuvauti. Regis, problemos pastarajam norui lyg ir nėra – upė už kelių šimtų metrų teka, už kokių dešimties kilometrų yra karjeras, o už keliolikos – ir tvenkinių rasčiau.

Kartais viduržiemyje, o dabar yra būtent taip, užsitęsia atodrėkiai. Jei ligi tol ledas nebuvo labai storas, jo apskritai nelieka, upės ištvinsta ir susidaro žūklės sąlygos, kurios labiau būdingos ankstyvam pavasariui. Kai kuriose upėse galima visai neprastai pažvejoti plūdine arba dugnine meškere.

Vasarą, turbūt, daugiausiai meškeriotojų gaudo žuvis plūdinėmis meškerėmis. Tad daug kam svarbu žinoti, kaip tinkamai paruošti klasikinę plūdinę meškerę? Vienas esminių plūdinės meškerės elementų – ritė. Kokia ji turi būti? Pirmiausia reikia aiškiai nustatyti sau, kiek ir kokio skersmens valo reikės vynioti ant ritės būgnelio, kad įrankis visiškai atitiktų meškeriotojo pasirinktos žūklavietės sąlygas bei gaudomų žuvų dydį?