Ritė Salmo Diamond Feeder 5

Kaip minėjau pirmoje šio straipsnio dalyje, feeder meškerės jau tapo kone tautinėmis dugninėmis dėl savo pavadinimo, nes bet kuri dugninė dabar dažnai vadinama „fyderiu“. Yra ir kita medalio pusė – tikrąsias tokio tipo meškeres neretai pamatysi naudojamas ne visai pagal paskirtį. Nors, aišku, jei taip žuvauti patogu, kodėl ne.

Veikiausiai šitą straipsnį reikėtų rašyti maždaug po dešimties mėnesių, kuomet vėl prasidės masinis žiobrių meškeriojimas. Tačiau po tiek laiko kai kurios smulkmenos iš atminties išsitrins, o jos kaip tik gali būti esminės, kodėl šios žuvys gerai arba prastai kimba. Kita vertus, kas norės, susiras rašinį kitąmet.

Laukti žvejui atplaukiančių iš Baltijos pirmųjų žiobrių Neryje yra tikras kantrybės išbandymas. Kituose Nemuno intakuose, jau nekalbant apie Dauguvos baseino upes, jie seniai kimba kuo puikiausiai, tačiau Neryje – dar ne. Ir tam yra svari priežastis – nuo jūros iki šios upės žiobriai turi sukarti didžiausią kelią.

Apie žūklavimą jūroje nuo kranto jau esu pasakojęs. Tačiau tai buvo ankstesnioji patirtis, kuomet tik mokiausi žvejoti Baltijoje. Nesakau, kad dabar viską moku, nes sulig kiekviena žūkle kaupiasi žinios, įgūdžiai, o meškeriojimo įranga tobulėja irgi labai sparčiai.

Nemuno žemupys tarsi magnetas traukia visus Lietuvos žvejus. Pavasarį čia paprastai suvažiuoja plūdininkai ir dugnininkai gaudyti karpinių žuvų. Suprantama, kad populiariausias ir vienas geidžiamiausių laimikių yra karšis. Jau kalbėjau apie Nemuno žemupį ir jo karšius, todėl dabar papasakosiu apie kitas žuvis ir kitokią žūklę.

Kalbant apie vėgėlių žūklę, reikėtų išskirti dvi pagrindines zonas, ir kiekvienoje iš jų šių žuvų žvejyba turi savų niuansų. Pirmoji būtų visų vėgėliautojų Meka – Nemuno žemupys. Tai santykinis upės apibūdinimas, kadangi hidrologiniu požiūriu žemupys Nemune yra gerokai mažesnis.

Taigi ką galėčiau pasakyti apie kuojų, karšių, plakių ir kitų karpinių žuvų, kurios yra pakankamai (nors iš tiesų tik pusiau pakankamai) aktyvios žiemą, tačiau nėra ledo?

Ant slenksčio žiema. Todėl lynas beveik miega arba nori užmigti. Ir guli jis tvenkinio ar ežero duobėje apsiklojęs šiltais dumblo patalais, beveik nekruta. Laimei, kad tas lynas turi mano charakterį – niekaip negali užmigti sočiai nepavalgęs...

Nesuklysiu pasakęs, kad ūsorius yra vienas geidžiamiausių mūsų žvejų laimikių net nesvarbu kokį žūklės būdą jie pasirinktų: meškeriotų dugnine, plūdine, spiningautų ar museliautų. Gal kai kam šis pasakymas atrodo gana keistas, tačiau ūsorių galima tikslingai žvejoti dar ir spiningu bei museline. Taip pat nesumeluosiu, jei teigsiu, jog pagautas upėje stambus ūsorius tampa kuriam laikui tų apylinkių legenda. Galbūt išimtis yra Nemuno aukštupys, kur šių žuvų populiacija dar gana didelė, o jų gaudymą dzūkai įsisavinę labiau nei bet kurio krašto meškeriotojai.

Pirmąją savo neinercinę ritę įsigijau vos tik jos pasirodė prekyboje, tai buvo dar tarybiniais laikais. Atstovėjau didžiulę eilę vienoje iš dviejų tuo metu buvusių Kauno žūklės prekių parduotuvių ir laimingas grįžau namo. Nebepamenu, kaip ji vadinosi, tik žinau, kad kainavo tuomet brangiai, tačiau nuo to laiko paprastas inercines rites padėjau į šalį.