Ritė Feeder Concept Imperium 8

Spalis ant nosies, o saulė šviečia tarsi vasarą, popiet oro temperatūra pasiekia 23–25 °C padalą, slėgis aukštas, vėjo beveik nėra, naktimis atvėsta, bet ne iki tiek, kad reikėtų mautis pirštines ir dėtis kepurę, žodžiu, žvejok ir dar norėk. Ir taip tęsiasi jau trečia savaitė. Nors pernelyg didelė giedra gal ir nelabai gerai, tačiau viena iš pagrindinių sėkmingos žūklės sąlygų yra oro pastovumas plačiąja prasme. Kita vertus, žiūrint kokias žuvis gaudysi.

Kaip minėjau pirmoje šio straipsnio dalyje, feeder meškerės jau tapo kone tautinėmis dugninėmis dėl savo pavadinimo, nes bet kuri dugninė dabar dažnai vadinama „fyderiu“. Yra ir kita medalio pusė – tikrąsias tokio tipo meškeres neretai pamatysi naudojamas ne visai pagal paskirtį. Nors, aišku, jei taip žuvauti patogu, kodėl ne.

Apie žūklavimą jūroje nuo kranto jau esu pasakojęs. Tačiau tai buvo ankstesnioji patirtis, kuomet tik mokiausi žvejoti Baltijoje. Nesakau, kad dabar viską moku, nes sulig kiekviena žūkle kaupiasi žinios, įgūdžiai, o meškeriojimo įranga tobulėja irgi labai sparčiai.

Kada prasideda karšių žūklė pavasarį Nemuno žemupyje (pačioje upėje bei jos atšakose), priklauso nuo oro ir vandens temperatūros. Vienais metais pavasaris vėluoja, todėl ir žuvys pradeda kibti vėliau, kitais – jau kovo pradžioje galima puikiai pažvejoti. Galimas dalykas, jog karšiai pradeda gerai čiupti masalus ir dar anksčiau, bet jų niekas tada dar negaudo.

Kalbant apie vėgėlių žūklę, reikėtų išskirti dvi pagrindines zonas, ir kiekvienoje iš jų šių žuvų žvejyba turi savų niuansų. Pirmoji būtų visų vėgėliautojų Meka – Nemuno žemupys. Tai santykinis upės apibūdinimas, kadangi hidrologiniu požiūriu žemupys Nemune yra gerokai mažesnis.

Niekada neklausinėjau kitų žvejų nuomonės ta tema, bet manding, kad įdomiausia žūklės dalis yra žuvies traukimas. Užkibęs ūsorius – rimtas kovotojas, tačiau jo, kaip ir kiekvienos žuvies, elgesys šiek tiek nuspėjamas, kadangi ūsas priešinasi tik jam vienam būdingu stiliumi.

Taigi ką galėčiau pasakyti apie kuojų, karšių, plakių ir kitų karpinių žuvų, kurios yra pakankamai (nors iš tiesų tik pusiau pakankamai) aktyvios žiemą, tačiau nėra ledo?

Ant slenksčio žiema. Todėl lynas beveik miega arba nori užmigti. Ir guli jis tvenkinio ar ežero duobėje apsiklojęs šiltais dumblo patalais, beveik nekruta. Laimei, kad tas lynas turi mano charakterį – niekaip negali užmigti sočiai nepavalgęs...

Nesuklysiu pasakęs, kad ūsorius yra vienas geidžiamiausių mūsų žvejų laimikių net nesvarbu kokį žūklės būdą jie pasirinktų: meškeriotų dugnine, plūdine, spiningautų ar museliautų. Gal kai kam šis pasakymas atrodo gana keistas, tačiau ūsorių galima tikslingai žvejoti dar ir spiningu bei museline. Taip pat nesumeluosiu, jei teigsiu, jog pagautas upėje stambus ūsorius tampa kuriam laikui tų apylinkių legenda. Galbūt išimtis yra Nemuno aukštupys, kur šių žuvų populiacija dar gana didelė, o jų gaudymą dzūkai įsisavinę labiau nei bet kurio krašto meškeriotojai.

Kelios valandos po darbų žvejyboje gerų draugų kompanijoje ir nuovargio kaip nebuvę. Truputėli nuvylė besikaitaliojanti srovė, tad pavyko suvilioti tik keletą karšiukų, kuojų ir ešerių.