Meškerėlė žieminė Salmo Ice Wheelrod

Dar maždaug dvidešimt metų atgal žūklę bemasaline avižėle laikėme gana egzotišku polediniu žuvų gaudymu. Gal ne visai taip išsireiškiau, bet tuo metu taip žuvavo palyginti nedaug meškeriotojų ir jie, kitų akimis, buvo itin „kieti“ žvejai. Neneigsiu, kad būtent tie žūklautojai verti šio vertinimo jau vien todėl, kad pirmieji įgudo žuvis suvilioti dar nepopuliariu ir visiškai nauju būdu.

Praeitame rašinyje pasakojau apie gana retai mūsų poledinės žūklės mėgėjų naudojamą masalą – ožką, parodžiau keletą šio vilioklio modifikacijų. Dabar derėtų paaiškinti, kur šis vilioklis bus tinkamiausias, kokios žuvys labiausiai gundysis meškeriojant ožka, kokia turėtų būti masalo animavimo technika.

Žiemos, kuomet gruodžio pradžioje susiformavęs ledas nutirpsta, praėjus kelioms savaitėms susidaro dar sykį, po to vėl ima tirpti, vėl dengia atvirą vandenį, tapo įprastos. Nepaisant to, kad gamta jau eilę metų niekaip negali „apsispręsti“, kokia bus žiema, žvejai niekaip neįpranta prie nepastovaus poledinės žūklės sezono.

Viename savo straipsnyje „nupiešęs“ paveikslą, kur žiemą galima rasti raudžių, kokia turėtų būti paieškų ir žvejybos taktika, dabar pratęsiu pasakojimą apie poledinę šių žuvų žūklę...

Vos smarkiau pašąla ir vėl lyja. Poledinės žūklės mėgėjams – ne kas... Tačiau ledas dar laikosi. Ne visur, bet mažesniuose stovinčio vandens telkiniuose arba didesniųjų įlankose įmanoma žvejoti. Tad ir noriu parašyti apie žuvį, kuri būtent prastomis žiemomis gali būti potencialus meškeriotojų laimikis, suprantama, jei jie ryšis ją gaudyti. Turiu omenyje raudę.

Kadangi esu maksimalistas, manau, kad paskaitę mano pirmąjį straipsnį apie aukšlių gaudymą iš po ledo, Lietuvoje atsirado kokie penki šimtai norinčių sužvejoti šias žuvis. Na, gal padidinau – tebūnie penkiasdešimt. Nors gal tik kokie penki, bet vis – šis tas. Tad pratęsiu šią temą...

Veidrodėliai, taškeliai ir kiti panašūs masalai praverčia tuomet, kai žuvys būna vangios. Jie taip pat dažnai naudojami tada, kuomet tenka konstruoti įvairias sistemėles, tai tarsi savotiški „pridėtiniai“ masalai.

Pirmieji ežerai, kurie pasidengs, o gal jau ir pasidengė ledu, yra nepratakūs ir labai seklūs. Suprantama, kad nedidelio ploto, jei kiek didesnio – tuomet pelkėti. Ir visi praktiškai bus dumblėti, juose gausu povandeninės augalijos.

Kai kovo saulė pradeda tirpdyti sniegą ir jis suslūgsta pievose bei pamiškėse, ant ledo jo visai nelieka. Tada ir prasideda poledinės žūklės laikotarpis, kurį priimta vadinti “paskutiniu ledu”. Dalis meškeriotojų jį dar vadina skaidraus ledo periodu, nes per skaidrų ledą į gelmę patenka daugiau saulės šviesos, ima daugintis zooplanktonas, na, o žuvys kasdien tampa vis aktyvesnės. Bet reikia prisiminti ir tai, kad paskutinis ledas patikimas ne visuose vandens telkiniuose, todėl, norint pasidžiaugti poledinės žūklės malonumais, reikia pasirinkti tinkamą ežerą ir nebandyti laimės ant upių ledo.

Ešerių ir karpinių žuvų gaudymas ant pirmojo ledo iš principo mažai kuo skiriasi. Dabar tenka daug judėti, gręžti aibę ekečių, kadangi ir dygliuotieji plėšrūnai, ir „baltos“ žvynuotosios nestovi vietoje: nuolatos plauko po telkinį ieškodamos maitintis palankių vietų. Žuvys, kurį laiką pasisukinėjusios viename plote, ieško kito.

Daugeliui poledinio meškeriojimo mėgėjų pažįstama situacija, kai užmetus meškerėlę, žuvys kimba vangiai, labai atsargiai ragauja masalą ir dažniausiai nugnaibo jį nuo kabliuko taip meistriškai, kad meškeriotojas nespėja ne susigaudyti, kas įvyko? Kokias gudrybes pasitelkia į pagalbą patyrę poledinio meškeriojimo meistrai, siekdami suaktyvinti žuvų kibimą ir paskatinti jas ryžtingiau griebti masalą?