Spiningas Team Salmo Ballist M-Light

Jei prieš gerą dešimtmetį 2,50 m ilgio kotas, tuometinių spiningautojų akimis, būtų trumpas, tai dabar veikiausiai jį pavadintume pakankamai ilgu. Trijų metrų ir ilgesnių spiningų netgi sunku rasti, tai veikiau specializuota įranga, tarkim, skirta lašišų gaudymui. Universaliose kotų serijose, kurios orientuotos į plėšrūnių žvejybą platesniame diapazone, turiu omenyje tiek žuvų rūšinę sudėtį, tiek įrankių testus, akcijas, pritaikymą gaudyti vienais ar kitais masalais, ilgesnių nei 2,50 m ilgio spiningų dabar pasitaiko palyginti retai.

Upės – mano stichija. Tačiau upėtakis nėra „mano žuvis“. Taškuotuosius gražuolius mėgstu gaudyti, ir net labai, bet nesu jų žūklės maniakas. Turiu tam svarių priežasčių. Labiau patinka didžiosios mūsų upės, kur galima net nepakeitus spiningavimo taktikos ir technikos sužvejoti įvairesnį laimikį. Ir pagauti gerokai stambesnių žuvų nei upėtakiai. Upėtakių žūklę laikau lyg savotišku desertu, o nuolat valgomas net ir medus apkarsta.

Rašinio pavadinime nevardijau, koks tas įrankis, kadangi tiek spiningautojas, tiek plūdininkas arba dugnininkas nori puikaus meškerykočio už kuo mažesnę kainą (taupymas nėra blogybė). Beje, o kas yra geras žvejybinis įrankis?

Visada sakiau ir sakysiu, kad kiekvienas žvejys turi savo filosofiją apie žūklę. Kartais ji susiformuoja iš svetimų minčių, patirčių, žūklės ypatumų „prisirenkama“ iš nuogirdų, publikacijų viešojoje erdvėje. Bet kitąsyk meškeriotojas visus pagrindus įgyja daug nekreipdamas dėmesio į aplinkinius žvejus, kažkokias tuo metu ar vėliau vyraujančias tendencijas – jis tiesiog žuvauja.

Meškeriotojai, kurie kažkada skaitė „Žūklės“ žurnalą, tebeskaito ir dabar publikuojamus mano straipsnius, tikriausiai puikiai žino, jog nemažai voblerių, guminukų bei kitų spininginių masalų perdažau arba bent jau suteikiu viliokliams papildomus spalvinius akcentus. Šiame straipsnių cikle pasidalysiu patirtimi dažant įvairių rūšių masalus.

Šapalų žūklė spiningu mums dažniausiai asocijuojasi su mažais vobleriais bei sukriukėmis. Šįmet guminukais sėkmingai šias žuvis gaudžiau Neryje vasarą, rudens pradžioje ir viduryje, dieną ir naktį, ta tema parašiau ne vieną straipsnį. Manyčiau, kad šapalų žūklėje mes silikoninius masalus dar pernelyg mažai išnaudojame. Bandau užpildyti šią spragą, nes pasakosiu apie šapalų žūklę guminukais vėlų rudenį ir žiemą Nevėžyje.

Rugsėjis, regis, turėtų būti mėnuo, kai plėšrūnės kimba geriau nei bet kada. Tačiau nuorodą į konkretų metų laiką gali būti netiksli jau vien todėl, kad žuvų aktyvumas priklauso nuo daugelio veiksnių, tarkim, oro temperatūros, vandens sušilimo ar atšalimo laipsnio, debesuotumo, slėgio, vandens lygio, jo skaidrumo ir panašiai.

Kiekvienas žūklės būdas yra skirtingas. Įvairūs nesutarimai etiniu klausimu tarp žvejų, kurie naudoja dirbtinės kilmes masalus, ir meškeriotojų, kuriems labiau prie širdies žūklė natūralios kilmės viliokliais, man paprasčiausiai nesuprantami – aš vienodą malonumą jaučiu gaudydamas plūdine aukšles, traukdamas dugnine karšius ar spiningu gundydamas lydekas.

Neturiu omenyje salačio valgymo pietums ir tikrai nerašysiu žuvies gaminimo receptų. Tačiau apie salačių žūklę spiningu galiu mintimis pasidalinti. Kažkada ilgokai teko pavargti, kol vobleriais suviliojau savo pirmąjį šios rūšies plėšrūną. Blizgėmis juos pakankamai sėkmingai spiningaudavau ir anksčiau, bet po to vis labiau pradėjo plisti lig tol mažai bandyti masalai, žvejai juos labai gyrė, tad ir aš pratinausi prie naujovių. Pradžioje teko šiek tiek pavargti, bet puikiai menu, jog vobleriu pirmąjį salatį suviliojau paskutinę vasaros savaitę...