Spiningas Lucky John Vanrex Jig 14 2.28

Jei su spiningu – tai žvejoti lydekų. Taip galvoja daugelis pradedančiųjų meškeriotojų arba tie, kurie apie žūklę nusimano tik iš pažįstamų žvejų pasakojimų. Visgi tiesos tame yra nemažai, kadangi lydeka – vienas dažniausių laimikių, jau vien todėl, jog tikriausiai tokio dirbtinio masalo, kurio ji negriebtų. Tad sugauti aštriadantę iš tikro nėra labai sudėtinga, tačiau stambią plėšrūnę suvilioti geba toli gražu ne kiekvienas spiningautojas.

Sterkus gaudau jau labai seniai. Kodėl ežeruose? Juk visi puikiai žino, kad palankesnės sąlygos augti ir veistis šiems plėšrūnams yra Nemune, Kuršių ir Kauno mariose, tvenkiniuose, trumpiau tariant, kur tekantis ar bent šiek tiek judantis vanduo, nes ten sterkas judresnis, aktyviai maitinasi praktiškai ištisus metus, vadinasi, ir auga greičiau...

Visgi guminuko plūdrumas nebūtinai priklauso nuo jo masės, nes silikonas gali būti visiškai plūdrus, nors pakankamai sunkus, būna labai lengvas, tačiau gana greitai skęsta. Suprantama, tai priklauso nuo medžiagos, iš kurios vilioklis pagamintas, sudėties. Paprastai ant pakuočių, masalų reklaminiuose aprašymuose nurodoma, kad šie ar anie riperiai yra plaukiantys.

Lapkritis ir gruodis – niūrūs mėnesiai. Amžinai švilpiantys vėjai, nuolatiniai krituliai ir tiesiog pilkas dangus slegia visus. Tačiau būdamas tikru žveju, visuomet dairaisi, kur čia būtų galima užmerkti meškerę. Vandens telkinių, rodos, turime tikrai nemažai, tačiau šiuo laikotarpiu apsispręsti, kur ir ką gaudyti – nelengva.

Jei prieš gerą dešimtmetį 2,50 m ilgio kotas, tuometinių spiningautojų akimis, būtų trumpas, tai dabar veikiausiai jį pavadintume pakankamai ilgu. Trijų metrų ir ilgesnių spiningų netgi sunku rasti, tai veikiau specializuota įranga, tarkim, skirta lašišų gaudymui. Universaliose kotų serijose, kurios orientuotos į plėšrūnių žvejybą platesniame diapazone, turiu omenyje tiek žuvų rūšinę sudėtį, tiek įrankių testus, akcijas, pritaikymą gaudyti vienais ar kitais masalais, ilgesnių nei 2,50 m ilgio spiningų dabar pasitaiko palyginti retai.

Prisimenu nesenus laikus, kuomet į Dubysą galėdavau važiuoti išties dažnai. Vieną ruožą buvau taip išnaršęs, jog galėdavau tiksliai pasakyti, kur tūno storasprandis šapalas, pasalūniškoji lydeka ar net ekstravagantiškasis upėtakis. Ta nostalgija apima kiekvienais metais būtent gegužės mėnesį, kada čia įmanoma pagauti kone visas spiningavimo objektais pripažintas žuvis.