Spiningas Lucky John Vanrex Baitcast 21 1.98

Lygindami vartikles ir guminukus mes dažniausiai pabrėžiame pastarųjų masalų spalvų įvairovę. Kai kurie jaunosios kartos spiningautojai netgi yra susidarę šių blizgių stereotipą – jų vaizduotėje vartiklės blyksi balto, geltono, geriausiu atveju – vario spalvos rusvais atspalviais.

Absoliuti dauguma šiuolaikinių voblerių savo kūneliuose turi įtaisytas šratelių sistemas, kurios atlieka kelias funkcijas. Visos jos vienodai svarbios tiek pritaikant šiuos masalus konkrečiomis žūklės sąlygomis, tiek viliojant įvairių rūšių žuvis, tiek suteikiant galimybę spiningautojui įvairiais būdais animuoti voblerius.

Jei imčiau skaičiuoti, kiek šįmet žvejojau tamsiu paros metu, veikiausiai nepameluočiau, kad maždaug kas trečią sykį. Gal net daugiau, kuomet priskaičiuočiau „mišrias“ žūkles – mėgstu ateiti prie upės dar porą valandų iki švintant. Kada meškerioju (turiu omenyje ir spiningauju) po pietų, neretai pasilieku dar valandai kitai sutemus. Ir taip elgiuosi kitąsyk tam nesiruošdamas iš anksto, nes mano liemenės kišenėje visada yra mažas žibintuvėlis, tam reikalui, jeigu...

Nors dar ne žiema, tačiau nemaža dalis meškeriotojų intensyviai (bent jau morališkai) ruošiasi poledinei žūklei, juolab, smarkiai sutrumpėjęs šviesusis paros metas ir prastas oras įtakoja, kad vis mažiau žvejų pasirodo prie atviro vandens. Tačiau šis „priešžieminis“ laikotarpis turi gerąją pusę ir spiningautojui, kadangi tai yra tarsi koks susimąstymo metas, kada galima daryti išvadas apie pasibaigusį sezoną ir atnaujinti savo įrangą, galbūt bandyti įsigyti kitus dar nebandytus masalus.

Iš tiesų straipsnį norėjau pavadinti „Tvičingavimas vėlyvą rudenį“, bet vanduo atvėso dar labai minimaliai. Tačiau orai neprognozuojami, o šiais laikais – ypač, tad nežinia, kas nutiks po savaitės ar dviejų. Kita vertus, žvejams visada reikia žiūrėti į ateitį ir būsimoms žūklėms ruoštis iš anksto. Beje, toks spiningavimo būdas praverčia netgi šiltesnę žiemą, o žiemos pastaruoju metu, kaip žinia, būna tik šiltos.

Gal prieš penkiolika metų vieną vėlų rudenį man į rankas papuolė vilniečio draugo dovanotas gana neįprastas masalas. Pasak bičiulio, tai lenkų meistrų „auksarankių“ darbas, tikra naujiena sukurta gaudyti salačiams. Tuo metu Lenkijos namudininkų gaminti vobleriai, bent jau Europoje, buvo gana paklausūs ir kad jie kibūs – įsitikinau ne kartą.

Kaip jau minėjau pirmojoje šio rašinio dalyje, perprasti spiningavimą su šoniniu pavadėliu nesunkiai gali net vaikas. Kita vertus, yra įvairių niuansų, kurie tokią žvejybą daro dar efektyvesnę, bet kartu ir sudėtingesnę.

Nekibių spininginių masalų nebūna. Bet būna netinkamas jų panaudojimas. Ir dar būna pirmas įspūdis, kuris neretai apgauna, kadangi susidaroma išankstinė nuomonė, kuri ir turi kone lemiamą reikšmę žūklės rezultatams.

Jei imčiau pasakoti, kad poperius reikia traukti darant apibrėžto dydžio pauzes, tam tikro ilgio mostus ir panašiai, kad pagautumėm lydeką, bet kitokiu dažniu bei stiprumu animuoti, jei nori suvilioti ešerį, būtų nesąmonė. Kiekvienam modeliui žvejys randa maksimaliai tinkamą vedimo būdą. Kita vertus, daug įtakos turi ir spiningo duomenys, masalo užmetimo nuotolis, įvairūs kiti niuansai, tarkim, vėjo kryptis, žodžiu, čia variantų yra begalė.