Spiningas Lucky John Vanrex 21 2.28

Turiu bičiulį, kuris nemažą dalį laiko praleidžia Baltarusijoje. Nesileisiu į politines peripetijas, pasakysiu tiek, kad toje šalyje jis irgi žvejoja. Sakau „irgi“, kadangi šis mano pažįstamas gaudo žuvis praktiškai didžiąją paros dalį, jei tik tuomet nedirba, dabar jau kalbu apie Lietuvą. Žodžiu, Gintaro Nauckūno atitikmuo, skirtumas galbūt tas, jog labiau mėgsta dugninę ir plūdinę žūklę.

Sterkus gaudau jau labai seniai. Kodėl ežeruose? Juk visi puikiai žino, kad palankesnės sąlygos augti ir veistis šiems plėšrūnams yra Nemune, Kuršių ir Kauno mariose, tvenkiniuose, trumpiau tariant, kur tekantis ar bent šiek tiek judantis vanduo, nes ten sterkas judresnis, aktyviai maitinasi praktiškai ištisus metus, vadinasi, ir auga greičiau...

Kai kurių žveju nuomone, sukriukės – geriausi spininginiai masalai. Nesiginčysiu, čia jau kas kam prie širdies. Tačiau jei paprastos besisukančios blizgės tokios puikios, tuomet sukriukės su pasunkintais kūneliais, mano nuomone, turėtų būti apskritai kažkas tokio stebuklingo, nes didesnė šių vilioklių masė išplečia jų panaudojimo galimybes. Apie tai kalbėjau pirmoje šio rašinio dalyje, kalbėsiu ir dar.

Jei prieš gerą dešimtmetį 2,50 m ilgio kotas, tuometinių spiningautojų akimis, būtų trumpas, tai dabar veikiausiai jį pavadintume pakankamai ilgu. Trijų metrų ir ilgesnių spiningų netgi sunku rasti, tai veikiau specializuota įranga, tarkim, skirta lašišų gaudymui. Universaliose kotų serijose, kurios orientuotos į plėšrūnių žvejybą platesniame diapazone, turiu omenyje tiek žuvų rūšinę sudėtį, tiek įrankių testus, akcijas, pritaikymą gaudyti vienais ar kitais masalais, ilgesnių nei 2,50 m ilgio spiningų dabar pasitaiko palyginti retai.

Pasitaiko pavasarių, kuomet gegužės mėnesio pradžioje vandens lygis upėse siekia beveik vidurvasario ribą. Tačiau būna, kad tuo metu upės išsilieja tarsi kovo mėnesį. Šįmet – pastarasis variantas, kuris yra tikras „galvos skausmas“ žiobrių gaudytojams ir apskritai mėgėjams žuvauti dugnine ar plūdine. Bet ne apie taikiąsias žuvis šitas straipsnis, o apie plėšrūnes. Suprantama, kad lydekas, nes spiningautojai su nekantrumu laukė jų žūklės sezono pradžios.

Jei atsisukčiau per petį, tarkim, dvidešimt metų atgal, veikiausiai pamatyčiau, kad nuo tų laikų žūklėje pasikeitė nelabai daug kas. Na, taip, įranga dabar gerokai tobulesnė, tačiau, mano akimis, tiek žvejų, tiek ir žuvų yra tiek pat arba labai panašiai. Kita vertus, vieną pokytį vyresni meškeriotojai mato labai didelį – anuo metu žiemos buvo gerokai šaltesnės ir pavasariniai ledonešiai išvalydavo upių dumblą, plaukiančios lytys pagilindavo, keisdavo upių vagas, priekrantes ir krantus.

Žinau, žinau – upėse vandens lygis dabar toks aukštas, kad fantazija „atšoka“ spiningauti. Anądien nuėjau prie Neries – nauda tik ta, kad naują spiningą išbandžiau ir pažiūrėjau kaip „vaikšto“ keli irgi nauji, žiemą pirkti vobleriai. Nemune – identiška situacija, o Nevėžyje – dar baisiau. Tačiau tokie reiškiniai laikini. Ir, jei neprapliups ilgalaikiai lietūs, kas irgi visiškai realu, po poros savaičių upės ims sekti.

Smagi žuvis tas ešerys. Net sunku įsivaizduoti, kiek žavesio prarastų žūklė spiningu, jeigu šios žvynuotosios nebūtų. Oi, kiek kartų dygų peleką turintis padaras išgelbėjo ne vieną meškeriotoją nuo visiško fiasko...

Pirmame šio ciklo straipsnyje pasakojau apie sterkų biologiją ir jų gyvenimo būdą, rėmiausi mokslininkų žodžiais ir savo patirtimi. Tai rašiniai ne tik apie šių plėšrūnų gaudymą vobleriais, bet ir apie upių vietas, kur paprastai, niekas sterkų netgi neieško.