Spiningas Lucky John Progress PowerJig 40 2,48m

Iš tiesų straipsnį norėjau pavadinti „Tvičingavimas vėlyvą rudenį“, bet vanduo atvėso dar labai minimaliai. Tačiau orai neprognozuojami, o šiais laikais – ypač, tad nežinia, kas nutiks po savaitės ar dviejų. Kita vertus, žvejams visada reikia žiūrėti į ateitį ir būsimoms žūklėms ruoštis iš anksto. Beje, toks spiningavimo būdas praverčia netgi šiltesnę žiemą, o žiemos pastaruoju metu, kaip žinia, būna tik šiltos.

Mūsų žvejai sterkus vasarą dažniausiai gaudo iš valties. Tačiau šiuos plėšrūnus labai sėkmingai galima spiningauti ir nuo kranto. Pagrindinis masalas žvejojant sterkus, be abejonės, bus guminukas, o spiningavimo būdas – džigavimas. Nors žūklė iš valties ir nuo kranto bus panaši jau vien todėl, kad gaudome tą pačią žuvį ir tuo pačiu būdu, visgi rasime čia ir kai kurių skirtumų. Apie tai ir šis straipsnis.

Džigavimas nėra jau toks statiškas, monotoniškas darbas meškerykočiu, kaip gali pasirodyti iš šalies. Tai, sakyčiau, vienas sudėtingesnių spiningavimo stilių, reikalaujantis be galo daug žinių, o kai kada ir labai gero fizinio pasiruošimo. Tai nėra ir siauros specializacijos spiningavimas, kuomet pakanka nusipirkti tinkamą šiai žūklei kotą, ritę, valą, saują galvakablių, keletą guminukų, išmokti Antano ar Juozo siūlomą masalo traukimo būdą ir sėkmingai žvejoti.

Kadangi įrankius ir masalus sterkų džigavimui jau įsigijome ar bent apžvelgėme praeituose dviejuose šio ciklo rašiniuose, dabar būtų pats laikas pažvejoti...

Toks šamas užkibo prieš dvylika metų. Ne man, bet Gintarui Nauckūnui, kurį žino daugelis mūsų šalies meškeriotojų. Apie šį žvejį pasakojama nemažai legendų, būtų ir nebūtų istorijų, dažniausios jos susijusios su Gintaro pagautais šamais.

Nors Konstantiną Gemskį dauguma žvejų žino kaip puikų meškerykočių ir ričių taisymo specialistą, tačiau jis yra ir puikus, turintis labai didelį žvejybos stažą spiningautojas. Žuvauja pačiais įvairiausiais dirbtiniais masalais, kai kuriuos pasigamina pats. Esu rašęs apie cikadas ne vieną straipsnį, tačiau žūklėje šiais masalais tikrai neprilygčiau Konstantinui. Todėl siūlau paskaityti, ką apie cikadas pasakoja gaudymo jomis profesionalas.

Džigauti moka tikriausiai visi, kurie gaudo silikoniniais masalais. Tai paprasta – dvi arbas trys staigios apsukos ritės rankenėle ir pauzė. Čia tas supaprastintas arba pats paprasčiausias variantas. Kokiu dažniu reikia atlikinėti pauzes, kaip greitai vynioti valą nusprendžia pats žvejys. Tačiau su „sunkiuoju“ džigavimu būna kiek kitaip.

Manau, kad toks plėšrūnių gaudymo stilius, kurį ruošiuosi aprašyti, bus įdomus visiems, kadangi taip dažniausiai viliojamos rekordinės žuvys, nors retas žvejys tam ryšis. Yra dvi trys pagrindinės priežastys.

Veikiausiai pasirodys keistas straipsnio pavadinimas, tačiau spiningautojui posakis „tik per dantis“, juolab su daugtaškiu, kuris šiuo atveju pabrėžia nebaigtą sakinį, o žvejui – veiksmą, daug ką pasako. Reiškia, kad žuvis griebė masalą, meškeriotojas kirto, bet nesėkmingai.

Įsivaizduokite, kokį nors dažnai žvejų lankomą ežeriuką, tvenkinį netoli Vilniaus, Kauno ar Šiaulių. Yra ten lydekų, tačiau jos tiek prisižiūrėjusios voblerių, guminukų ir blizgių, kad vargu ar ryšis praverti gerklę net tada, kai masalas praplauks trišakiais kliudydamas plėšrūnės nosį. Vėlus ruduo, skaidrus ir šaltas vanduo, todėl lydeka kyla į medžioklę, kai būna išties alkana, o potenciali auka jai nekelia jokių abejonių.