Spiningas Lucky John One Sensoric Light Game 2.25m L 1,5-12g

Jei koks nors žvejys sugalvotų prisigaudyti daug ešerių, jis tikrai neitų jų meškerioti į Nerį – ne tas „adresas“. Nors, kaip pamatysite vėliau, jų čia yra devynios galybės, bet ši upė turi savo specifiką ir tikslingai žvejoti (ir daug pagauti!) dryžuotuosius šioje upėje nėra taip paprasta.

Pirmą šio rašinio dalį baigiau pasakodamas apie sukriukių spalvinius variantus gaudant šapalus ir meknes didesnėse mūsų upėse. Ir garantuoju, kad dalis spiningautojų nemažiau sėkmingai žvejoja šias žuvis visiškai kitokiomis blizgėmis nei tomis, kurias minėjau, kaip pačias kibiausias, nors jie žuvauja tuose pačiuose vandens telkiniuose. Kur šuo pakastas?

Kuo mažesnė yra upė, tuo daugiau galimybių, jog kur nors šalia kranto savo grobio tyko lydeka. Aišku, jei yra bent pusmetris gylio ir tinkama pasalūnei slėptuvė. Nors žinau ir netoli Nemuno žemupio atkarpą, kur į retai sudygusius švendrus netgi vasaros vidudienį paplėšikauti suplaukia aštriadantės. Nedidukės, dažniausiai sveriančios iki kilogramo, bet paprastai medžioja jos čia visu būriu. Arba nėra nė vienos, arba rasi daug.

Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad daugiau nei 80 procentų savo žvejybinio laiko spiningaudamas muselėmis praleidžiu upėse ir upeliuose. Tai visiškai logiška – tekančiame vandenyje gyvena gerokai daugiau žvynuotųjų rūšių. Visgi labiausiai mėgstu vidutinio dydžio upes, o labiausiai – jų aukštupius. Tai būtų Dubysa, Šventoji ir panašios upės.

Jei anksčiau sukriukėmis gaudydavau itin retai, tai pastaruoju metu, o ypač pastaruosius penkis sezonus, žvejojau tikrai dažnai. Kalbu būtuoju laiku, kadangi, kaip vėliau pamatysite, šių žuvų gaudymas besisukančiomis blizgėmis dabar dar nebus toks efektyvus kaip vasarą.

Prisimenu nesenus laikus, kuomet į Dubysą galėdavau važiuoti išties dažnai. Vieną ruožą buvau taip išnaršęs, jog galėdavau tiksliai pasakyti, kur tūno storasprandis šapalas, pasalūniškoji lydeka ar net ekstravagantiškasis upėtakis. Ta nostalgija apima kiekvienais metais būtent gegužės mėnesį, kada čia įmanoma pagauti kone visas spiningavimo objektais pripažintas žuvis.

Jei manęs paklaustų, kokią žuvį mūsų vandenyse sudėtingiausiai suvilioti, veikiausiai atsakyčiau, kad šapalą. Suprantama, stambų, nes nedideli šapaliukai mažas sukriukes ir voblerius dažnai „sega“ be problemų ir kitąsyk šių žuvų noras praryti dirbtinį masalą būna nė kiek nemenkesnis nei amžinai alkanų ešerių.

Jei atvirai, vargu ar galima lyginti, kurie masalai upėtakiams yra geriausi. Praeitame rašinyje pasakojau apie guminukus, dabar daugiau kalbėsiu apie voblerius. Sakau „daugiau“, nes norom nenorom juos teks lyginti su kitais populiariais upėtakių žūklėje masalais – sukriukėmis.

Šis straipsnis yra skirtas besiruošiantiems pavasariniam spiningavimui. Kaip sako lietuvių liaudis: ruošk roges vasarą, o ratus – žiemą...

Įžanginiame rašinyje bandžiau paaiškinti, kuo skiriasi vartiklės nuo žieminių vertikaliųjų blizgučių, nors visos jos yra pagamintos iš metalo, praktiškai tokiu pačiu principu, netgi turi jas siejantį bendrini pavadinimą – blizgės. Taip pat sakiau, kad visai sėkmingai žieminėmis blizgutėmis spiningavau atviro vandens sezono metu. Siūlau pabandyti...

Jau nuo spalio vidurio vos ne visi spiningautojai masiškai persiorientuoja į lydekų, ešerių, sterkų meškeriojimą ir ilgam pamiršta, jų manymu, šiltamėgius grobuonis. Neverta nė ginčytis – aštriadantę šiuo metų laiku sužvejoti kur kas paprasčiau nei šapalą, bet nuostata, kad plačiaburniai gerai kimba tik iki rudens vidurio, yra tikrai nepamatuota.