Spiningas Lucky John Black Sense Faraon Cast 28 2,21

Lygindami vartikles ir guminukus mes dažniausiai pabrėžiame pastarųjų masalų spalvų įvairovę. Kai kurie jaunosios kartos spiningautojai netgi yra susidarę šių blizgių stereotipą – jų vaizduotėje vartiklės blyksi balto, geltono, geriausiu atveju – vario spalvos rusvais atspalviais.

Absoliuti dauguma šiuolaikinių voblerių savo kūneliuose turi įtaisytas šratelių sistemas, kurios atlieka kelias funkcijas. Visos jos vienodai svarbios tiek pritaikant šiuos masalus konkrečiomis žūklės sąlygomis, tiek viliojant įvairių rūšių žuvis, tiek suteikiant galimybę spiningautojui įvairiais būdais animuoti voblerius.

Salačių gaudymas vėlų rudenį, o taip pat žiemos pradžioje, jei upės dar neužšalusios, tampa problemiškas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, šie plėšrūnai, kaip ir dauguma mūsų žuvų, tokiu metų laiku maitinasi gana vangiai, nes vanduo smarkiai atvėsta. Juo labiau, kad salačius faktiškai galima būtų priskirti prie šiltesnę nei šaltesnę aplinką mėgstančių žvynuotųjų. Noriu pasakyti, kad rudnugariai grobuonys veikiau bus aktyvesni giedrą ir karštą liepos popietę nei krentant šlapdribai, apniukusią lapkričio dieną.

Vos pradėję velkiauti žvejai dažnai neturi to pradinių žinių bagažo, kuris leistų jiems pajusti džiaugsmą traukiant pirmąjį laimikį. Ypač dabar, kuomet plėšrūnės lindi duobėse, vagose, ir daugumoje vandens telkinių jas pasiekti galima tik giliai panardinus masalą. Tam geriausiai tiks vobleris arba guminukas, visgi aš rinkčiausi pirmąjį vilioklį.

Retas žvejys pirkdamas įrangą ar masalus taupo pinigus. Žinoma, visada geriau mokėti už tą patį daiktą mažiau nei daugiau, tačiau meškeriotojo psichologiją šiuo atžvilgiu perpratau puikiai – jei jis yra įsitikinęs, kad, tarkim, vienas ar kitas masalas yra kibus šiandien, tai trūks plyš jį tuojau pat ir turi įsigyti, nesvarbu, kiek bekainuotų

Iš tiesų straipsnį norėjau pavadinti „Tvičingavimas vėlyvą rudenį“, bet vanduo atvėso dar labai minimaliai. Tačiau orai neprognozuojami, o šiais laikais – ypač, tad nežinia, kas nutiks po savaitės ar dviejų. Kita vertus, žvejams visada reikia žiūrėti į ateitį ir būsimoms žūklėms ruoštis iš anksto. Beje, toks spiningavimo būdas praverčia netgi šiltesnę žiemą, o žiemos pastaruoju metu, kaip žinia, būna tik šiltos.

Gal prieš penkiolika metų vieną vėlų rudenį man į rankas papuolė vilniečio draugo dovanotas gana neįprastas masalas. Pasak bičiulio, tai lenkų meistrų „auksarankių“ darbas, tikra naujiena sukurta gaudyti salačiams. Tuo metu Lenkijos namudininkų gaminti vobleriai, bent jau Europoje, buvo gana paklausūs ir kad jie kibūs – įsitikinau ne kartą.

Cikados Europoje nėra taip plačiai paplitusios kaip savo tėvynėje Amerikoje. Veikiausiai nenusišnekėsiu sakydamas, kad cikada yra metalinis vibe analogas, netgi abiejų vilioklių naudojimo būdai yra daug kuo panašūs. Ir nors cikadas mes žinome anksčiau nei vaibus, bet populiarumu mūsų krašte pastariesiems masalams jos gerokai nusileidžia. Todėl galima teigti, kad cikadų galimybės kol kas lieka neišnaudotos...