Spiningas Lucky John Black Sense Faraon Cast 14 1,98

Lietuvoje jau tapo įprasta, kad pagrindinis spiningautojų laimikis yra lydeka. Tai stebinti tikrai neturėtų: tiek pradedantieji, tiek save labiau patyrę žvejai per žūklės sezoną ištraukia nemažai šių žalsvu apdaru pasipuošusių žuvų. Užkimba plėšrūnės gaudomos ir specialiai, ir atsitiktinai, kitų grobuonių beieškant. Žiūrėk, kartais sviedi vartiklę į upės vidurį tikėdamasis salačio antpuolio, o spiningą ima ir suriečia galinga aštriadantė.

Labai labai seniai (bet tik kažkam seniai, man – ne), kuomet atsirado pirmieji silikoniniai masalai mūsų šalyje, mes žinojome vos dvi jų rūšis – riperius ir tvisterius. Gal po metų, o gal po dviejų, šie masalai netgi įgijo lietuviškus pavadinimus – silikoninės žuvelės ir silikoniniai kirminai. Beje, pastarųjų žodžių rašydamas nevengiu ir dabar. Nors, atvirai pasakius, koks nors naujosios spiningautojų kartos atstovas, kuris angliškai moka geriau nei lietuviškai, gal nė nesupranta, ką turiu omenyje taip vardydamas vilioklius.

Kažkada buvau užkietėjęs natūraliai dažytų voblerių šalininkas, nemėgau ryškių guminukų ir juo labiau veidrodiniu spindesiu tviskančių blizgių. Tačiau vėliau ne kartą įsitikinau, kad mano vargu ar kuo pagrįstas požiūris buvo kaltas dėl to, jog iš žūklės grįždavau nukabinęs nosį. Todėl pastaruoju metu stengiuosi prisiversti spiningauti vadovaudamasis ne jausmais, o blaiviu protu, loginėmis išvadomis, kas, kaip pastebėjau, turi vien teigiamos įtakos žvejybos rezultatams.

Jūsų dėmesiui dar vienas straipsnis, kurį parašiau, tačiau mintys yra Konstantino Gemskio. Gyvenantys Kaune žvejai veikiausiai žino, jog Konstantinas taiso lūžusius meškerykočius. O tokių meistrų (gerų, turiu omenyje) pas mus šalyje galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Toliau jau kalbu ne aš...

Šiuolaikiniame spiningavime stebima tendencija – žvejai vis dažniau perka trumpesnius meškerykočius. Kas tai – mada, noras komfortiškiau žvejoti ar tokį pasirinkimą lemia kitos priežastys?

Jei imčiau pasakoti, kad poperius reikia traukti darant apibrėžto dydžio pauzes, tam tikro ilgio mostus ir panašiai, kad pagautumėm lydeką, bet kitokiu dažniu bei stiprumu animuoti, jei nori suvilioti ešerį, būtų nesąmonė. Kiekvienam modeliui žvejys randa maksimaliai tinkamą vedimo būdą. Kita vertus, daug įtakos turi ir spiningo duomenys, masalo užmetimo nuotolis, įvairūs kiti niuansai, tarkim, vėjo kryptis, žodžiu, čia variantų yra begalė.

Pasižiūrėjus iš šalies spiningavimas atrodo ne itin sudėtingas užsiėmimas. Atsitiktiniam stebėtojui veikiausiai pasirodys, kad žvejys mėto masalą bet kaip, nelabai stengdamasis jį nusviesti kryptingai, veikiau meta aklai, galbūt kuo toliau nuo kranto, traukia vilioklį irgi be jokio tikslinio manevravimo, o tik paprasčiausiai sukdamas ritės rankenėlę.

Jau nuo spalio vidurio vos ne visi spiningautojai masiškai persiorientuoja į lydekų, ešerių, sterkų meškeriojimą ir ilgam pamiršta, jų manymu, šiltamėgius grobuonis. Neverta nė ginčytis – aštriadantę šiuo metų laiku sužvejoti kur kas paprasčiau nei šapalą, bet nuostata, kad plačiaburniai gerai kimba tik iki rudens vidurio, yra tikrai nepamatuota.