Meškerė Salmo Diamond Bolognese Light MF 600

Dubysa yra viena gražiausių mūsų upių, juk ne veltui apie jos slėnius ir sraunumas rašė Maironis. Tačiau žvejai neretai upes vertina kitu aspektu – kiek galima čia pagauti žuvų. Ar Dubysa žuvinga? Sunku pasakyti, man regis, priklauso kokias žvynuotąsias bandysi šioje upėje gaudyti.

Užlietose pievose vanduo dažniausiai būna skaidrus, čia negilu, tad atsargūs lynai gana greitai pastebi ant kranto stovintį meškeriotoją, juo labiau saulėtą dieną, kada jų kibimas geriausias. Todėl pavasarinei žūklei labiau tinka ilgesni match tipo ir nedidelio užmetimo svorio teleskopiniai, ne patys ilgiausi boloniniai meškerykočiai. Nors ir siūlau boloninius, bet, kaip vėliau pamatysite, meškerių rankose laikyti nereikės.

Upėse rėvas pastebi kiekvienas meškeriotojas. Netgi neseniai pradėjęs žuvauti ir dar gerai nemokantis „skaityti“ tekančio vandens žvejys, pamatys tą iš bendro upės „konteksto“ išsiskirianti dugno akmenų darinį. Nors yra viena sąlyga – vandens lygis turi būti normalus arba žemas (geriau pastarasis), nes pakilęs vanduo paslepia dalį rėvų.

Kuomet upėje žvejoji daug metų, ją išmoksti „skaityti“ kaip atverstą knygą. Pasakiau gal labai banaliai, bet taip iš tiesų ir yra. „Ežeriniam“ meškeriotojui srūvantis vanduo, jei jis nemato iškilusių akmenų, žolynų ar nuo kranto neįžvelgia visiškai seklių dugno vietų, yra vienodas – tiesiog teka...

Jei pažiūrėtume į ant upės kranto stovinčius žvejus, pamatytume įdomų dalyką – dauguma jų spiningauja, retas kuris gaudo dugninėmis ir tik pati mažiausioji dalis žuvauja plūdinėmis meškerėmis. Nors gal taip vienareikšmiškai vertinti irgi nereikėtų, nes daug kas priklauso nuo konkrečios upės bei atskirų šalies regionų – kuo toliau nuo didžiųjų miestų, kuo mažesnė ir lėtesnė upė, tuo daugiau bus plūdininkų.

Veikiausiai pasirodys keista, kad prasidėjus rudeniui rašau apie augalinės kilmės masalus. Tačiau nenustebkite, o išbandykite ir tada galėsite įsirašyti tuos vilioklius į savo būsimų žūklių „repertuarą“ arba juos išbraukti.

Nemuno žemupys tarsi magnetas traukia visus Lietuvos žvejus. Pavasarį čia paprastai suvažiuoja plūdininkai ir dugnininkai gaudyti karpinių žuvų. Suprantama, kad populiariausias ir vienas geidžiamiausių laimikių yra karšis. Jau kalbėjau apie Nemuno žemupį ir jo karšius, todėl dabar papasakosiu apie kitas žuvis ir kitokią žūklę.

Nesuklysiu tvirtindamas, kad nemaža dalis mūsų meškeriotojų dar ligi šiol gana šnairai žiūri į boloninę ir žvejodami su plūde įranga mieliau renkasi populiarią tolimojo užmetimo match meškerę. Kiekvieno teisė rinktis įrangą, su kuria jam žuvauti patogiau, visgi norėčiau plačiau apžvelgti boloninės privalumus ir patarti, į ką reikėtų atsižvelgti perkant tokio tipo meškerę.

Meškerioti trotingu ypač tinka vidutinės upės, kurių vanduo didesnę metų dalį būna skaidrus.

Pasitelkus šešiametrinę bolonijos palaidynę Diamond Bolognese Light galima masalą plukdyti plačioje akvatorijoje.

Ežeruose arba tvenkiniuose plūdininkai paprastai žvejoja match tipo tolimojo užmetimo meškerėmis. Tačiau jau daugiau nei dešimt metų tvenkiniuose ir ežeruose įvairias žuvis labai sėkmingai gaudau bolonine meškere. Labiausiai taip mėgstu žvejoti karšius.

Jei reikėtų pasirinkti žūklės būdą, kuriuo gaudyčiau žiobrius, aš, be abejo, pasirinkčiau dugninę. Ir tai nenuostabu, nes šias žuvis dažniau žvejoju didžiausiose mūsų upės – Nemune ir Neryje. Tačiau koks nors, tarkim, šalia Dubysos ar Minijos vidurupio gyvenantis meškeriotojas daug mieliau žiobrius gaudytų plūdine meškere.

Kaip ir žadėjau, tęsiu pasakojimą apie meškeriojimą plūdine meškere įsibridus. Faktiškai tokia žvejyba naudojama tol, kol upės nepasidengė ledo pluta ir yra vienodai perspektyvi visą atviro vandens sezoną.

Praeitame straipsnyje apie šapalų žūkle batonu aptariau šių žuvų geriausias gaudymo vietas, žūklės taktiką. Jei skaitėte, veikiausiai supratote, kad meškeriojimas tokiu masalu nėra toks paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ko tikrai nepasakyčiau apie sistemėlę. Aišku, rasime ir čia šiokių tokių niuansų, kurie suteikia jai specifinių bruožų...

Šapalą galima pagauti įvairiais žūklės būdais: spiningu, museline, dugnine ir, žinoma, plūdine meškere. Nenuostabu, kadangi šapalai yra visaėdžiai ir šių žuvų mūsų upėse bei upeliuose, taip pat kai kuriuose stovinčiuose vandens telkiniuose – apstu. Na, gal ne kilograminių ar didesnių, veikiau šapaliukų, nes kitu atveju jų dydžių neribotų Mėgėjų žvejybos taisyklės. O koks žvejybos būdas garantuotai atneš sėkmę? Žinoma, kad nė vienas, nes žuvys sunkiai nuspėjamos, tačiau didžiausia galimybė suvilioti šapalą, mano manymu, yra plūdinė.

Nors labiau mėgstu žvejoti tolimojo užmetimo match tipo meškere, tačiau pastaruoju metu vis dažniau imu į rankas boloninius meškerykočius. Ta tendencija būdinga mūsų žvejams, tai galima matyti atėjus prie vandens telkinių. Boloninės meškerės smarkiai ištobulėjo, tačiau, kaip kiekvienas daiktas, ir nebūtinai žvejybinis, turi ir privalumų, ir trūkumų. Šiek tiek pastebėjimų ta tema...

Kodėl ši žuvis pavadinta, švelniai tariant, nelabai imponuojančiu žvejams vardu, reikėtų klausti kalbininkų. Tikriausiai vienintelis dalykas, kuris ją sieja su tuo raguotu mekenančiu gyvuliu, yra užsispyrimas. Kalbu apie ožką – žvynuotąją, kurią nedaugelis žūklautojų yra apskritai matę, veikiausiai ne visi ir pažįsta, o ką jau bekalbėti apie jos meškeriojimą...

Paskutinė žiobrių gaudymo savaitė ir... Ar lauksime kito sezono, jei norėsime suvilioti šią žuvį? Gal kas ir lauks, o tokių bus tikrai daug, kadangi žiobrių migracijos laikotarpiu nemažai yra „pripuolamai“ žvejojančių, bet kiti meškeriotojai žiobrių pagaus ir vasarą bei rudenį ar net žiemą. Beje, vasaros pabaigoje aš jų sumeškeriodavau dugnine naktimis, o rudenį visai sėkmingai gaudydavau plūdine. Beje, kaip ir šiuo žūklės būdu pavasarį.