Dėklas su dėžutėmis Flambeau AZ Soft Medium

Kaip ten bebūtų, tačiau šiuo metu geriausi masalai salačiams vis tiek yra vobleriai. Sakydamas „šiuo metu“ turiu omenyje laikmetį, o ne mėnesį ar pavasario sezoną. Kita vertus, nesuklysčiau sakydamas, kad kovą tai bus irgi kibiausi viliokliai.

Pirmos mano žūklės rudens naktimis baigėsi visišku fiasko – kas 3–4 metimai akmenynuose prarasdavau masalus, tad daugiau laiko užtrukau raišiodamas pavadėlius nei spiningaudamas. Taip atsitiko todėl, jog beveik nesiorientavau žūklavietėse ir naudojau netinkamą masalų traukimo techniką.

Tęsdamas straipsnių ciklą apie didelių lydekų gaudymą tvičinguojant dideliais vobleriais, pavardysiu visą eilę modelių, kurie nėra nauji, juos galima vadinti „senosios kartos“ atstovais. Kita vertus, kas kaip skaičiuoja laiką, kadangi kone visi jie pasirodė maždaug prieš dešimtmetį.

Visada mėgau eksperimentuoti. Arba kažkaip savaip „pagerinti“ masalus. Nesakau, kad visi tokie „gerinimai“ būdavo vykę, nesyk esu ir sugadinęs brangius vilioklius. Tačiau gyveni ir mokaisi. O tomis pamokomis norėčiau pasidalyti su skaitytojais.

Sterkus masiškai gaudome tvenkiniuose ir ežeruose, Kuršių ir Kauno mariose, Nemune. Na, taip – Kauno marios irgi yra patvenktas Nemunas, reiškia, kad tai – tvenkinys, o Kuršių marios – šios upės delta. Tačiau kitose mūsų upėse sterkai tikslingai žvejojami retai.

Kai lydekos labai aktyviai maitinasi, joms praktiškai galima įsiūlyti bet kokį dirbtinį masalą. Tačiau net ir tuomet teisingai pasirinktų viliokliu galima pagauti gerokai daugiau bei stambesnių plėšrūnių. Deja, kaip dažniausiai atsitinka, žvejai ištraukę lydeką (arba bet kurią kitą plėšrią žuvį) kokiu nors masalu, dažniausiai patiki, kad tas vobleris arba blizgė yra tos dienos „topas“ ir didesniąją laiko dalį praleidžia svaidydami būtent jį. Kad tai galėjo būti tik atsitiktinumas, spiningautojai ima galvoti jau vėliau, bet... šaukštai po pietų.