Švytuoklė Lucky John VI Viking

Niekada švytuokle (balansyru) nebandęs žvejoti pradedantis meškeriotojas veikiausiai galvoja, jog žūklė šiuo masalu labai sudėtinga. Juk švytuoklė, kitaip horizontalioji blizgė, kabinama už nugaros ir, ką sako antrasis jos pavadinimas, juda ne žemyn ir aukštyn, tačiau plaukia horizontaliai. Jei dar pridėsime, kad savo išvaizda šis žieminis masalas irgi yra išskirtinis (hm, sparneliai kažkokie...), puikiai suprantu išankstinį žūklautojo nusiteikimą.

Tiesą pasakius, man poledinė žūklė patinka gal net labiau nei meškeriojimas atviro vandens sezonu. Laukiu pirmojo ledo, ruošiuosi poledinei žūklei jau nuo rudens pradžios...

Lietuviškos žiemos sunkiai nuspėjamos, neretai kelis sezonus iš eilės vandens telkinius ledas tvirtai padengia tik po Naujųjų metų, todėl meškeriotojai paprasčiausiai nespėja „įsibėgėti“ šių plėšrūnių žvejyboje.

Ar lydekų žūklė pas mus populiari? Sakysite, kad kvailiau negalėjau paklausti – be abejo, kad tai vienos labiausiai geidžiamų plėšrūnių. O meškeriojimas tikslingai viliojant jas iš po ledo? Ir vėl paantrinsit – nusišneku, juk dalis žvejų nekantriai laukia pirmledžio, kad galėtų sėkmingai gaudyti lydekas. Mielieji, bet aš kalbu ne apie žūklę vėliavėlėmis, tačiau švytuoklėmis, blizgėmis, ratlinais ir kitais dirbtiniais masalais.

Visuose straipsniuose apie žūklę dirbtiniais masalais dažniausiai arba beveik visada akcentuojami tų masalų traukimo būdai, t. y. siūloma kažkokiam modeliui atitinkama animacija. Taip pat dažni ir yra šių vilioklių apibūdinimai, tarkim, dydžiai, spalvos tam tikru metų ar paros laiku. Ne išimtis yra ir poledinė žūklė, kada kalba pakrypsta apie švytuokles arba vertikaliąsias blizges. Visgi viena labai svarbi detalė tuose straipsniuose būna praleista, tad šią spragą kaip tik ruošiuosi „užtaisyti“.

Pristatome visų mėgstamas švytuokles, liaudyje vadinamus balansyrus Lucky John. Supažindiname su gamybos procesu, išskirtinumu prieš analogus.

Kuomet vandens telkinius surakina storas ledas, o ant to ledo užsikloja dar ir kone pusmetrinio sniego sluoksnis, kas pastaruoju metu pas mus nutinka nebent vasario mėnesį, ešeriai „pameta“ galvas. Iš tiesų šie plėšrūnai su savo galvomis nesiskiria, tačiau kas jose dedasi – žvejui atspėti labai sunku.

Esant normaliai žiemai, kuomet ledo pluta, tegul ir pavėluotai, tačiau pakankamai tolygiai pradeda dengti vandens telkinius, surasti ešerius viduržiemyje didelio ploto vandens telkiniuose gana sudėtinga. Ir visgi tokiu metų laiku tai padaryti lengviau nei tuomet, kada termometro stulpelis kas kelios dienos šokinėja nuo +10 °C iki –10 °C.