Vobleris ZipBaits Rigge 70 S

Kadangi salačių gaudymo sezonas faktiškai ant nosies, o straipsniai apie jų gaudymą susilaukia ypatingo dėmesio, tęsiu tą temą ir toliau. Juk reikia pasiruošti iš anksto, nes (veikiausiai tuos, kurie nežvejoja šių žuvų, smarkiai nustebinsiu) kai kurių voblerių ar spiningų modelių nėra pirkti jau dabar. Tiesą sakant, jie iš parduotuvių dingo netgi prieš mėnesį ar du, ir tai tik dar sykį įrodo, kad gėlųjų vandenų lašišos, kaip mes kartais vadiname salačius, pas mus yra labai populiarus spiningavimo objektas.

Turiu bičiulį, kuris nemažą dalį laiko praleidžia Baltarusijoje. Nesileisiu į politines peripetijas, pasakysiu tiek, kad toje šalyje jis irgi žvejoja. Sakau „irgi“, kadangi šis mano pažįstamas gaudo žuvis praktiškai didžiąją paros dalį, jei tik tuomet nedirba, dabar jau kalbu apie Lietuvą. Žodžiu, Gintaro Nauckūno atitikmuo, skirtumas galbūt tas, jog labiau mėgsta dugninę ir plūdinę žūklę.

Salačių gaudymas vėlų rudenį, o taip pat žiemos pradžioje, jei upės dar neužšalusios, tampa problemiškas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, šie plėšrūnai, kaip ir dauguma mūsų žuvų, tokiu metų laiku maitinasi gana vangiai, nes vanduo smarkiai atvėsta. Juo labiau, kad salačius faktiškai galima būtų priskirti prie šiltesnę nei šaltesnę aplinką mėgstančių žvynuotųjų. Noriu pasakyti, kad rudnugariai grobuonys veikiau bus aktyvesni giedrą ir karštą liepos popietę nei krentant šlapdribai, apniukusią lapkričio dieną.

Naktinis spiningavimas vis labiau populiarėja. Bet tai vasarą, kuomet karštomis giedromis dienomis greičiau gausi saulės smūgį nei suviliosi bent kiek vertesnį laimikį. Kuomet tvanka atlėgsta, tiek žvejai, tiek ir žuvys suaktyvėja, o vėsiausia, suprantama, būna naktimis. Bet apie tai pakalbėsim jau kitąmet, nes dabar ruduo ir, regis, viskas atsistojo į savo vietas – plėšrūnės masalus čiumpa šviesiu paros metu, todėl žuvaujame nuo aušros iki sutemos.

Turbūt visi spiningautojai žino, kad vobleriai būna trijų rūšių: plaukiantieji, skęstantieji ir neutralaus plūdrumo. Neabejoju, kad pirmiausiai atsirado plaukiantieji, kadangi juos kažkada kažkoks žvejys išdrožė iš medžio. Vėliau spiningautojai patobulino šiuos masalus įmontuodami į jų kūnelius gramzdus ir taip gimė nauja voblerių rūšis – skęstantieji. Ir tik palyginti neseniai, įdiegus šiuolaikines technologijas, imta iš plastiko gaminti neutralaus plūdrumo modelius arba kitaip „suspendingus“.

Kaip ten bebūtų, tačiau šiuo metu geriausi masalai salačiams vis tiek yra vobleriai. Sakydamas „šiuo metu“ turiu omenyje laikmetį, o ne mėnesį ar pavasario sezoną. Kita vertus, nesuklysčiau sakydamas, kad kovą tai bus irgi kibiausi viliokliai.

Vėlyvo rudens vėlus vakaras, namai, televizorius, Eurolyga, Žalgiris... Žiūriu įsijautęs. Pralošė. Paskutinėmis sekundėmis dar galėjo išplėšti pratęsimą, metė tritaškį, bet pro šalį. Keikiuosi. Garsiai. Pernelyg įsiaudrinęs. Reikia kažkaip nusiraminti. Yra trys būdai – šimtas gramų, seksas ir žvejyba. Pasirenku pastarąją – čiumpu spiningą ir minu pro duris...

Bet koks spininginis vilioklis turi du pagrindinius dirgiklius, kurie ir lemia jo agresyvumą – judesius bei spalvą.

Kaip ir kalbėjau praeitame straipsnyje, būna laiko tarpų, kuomet salačiai visiškai nustoja domėtis masalais, kurie „normaliu“ laikotarpiu yra kibūs. Tokiu atveju šiuos plėšrūnus galima suvilioti pasiūlius jiems ką nors mažiau tradicinio arba (ir) bandyti salačius gaudyti mažiau įprastose vietose, kitokiu paros laiku ir panašiai.

Dengiant laku voblerius, tai tenka daryti tik namuose, o štai su spiritiniais rašikliais voblerius galima bent kažkiek paspalvinti čia pat žūklavietėje. Norėčiau dar pažymėti, kad mano turimame asortimente daugiau nei trys ketvirtadaliai visų voblerių, nepaisant dydžių, modelių, kokioms žuvims jie skirti gaudyti, yra perdažyti arba bent jau kažkiek paspalvinti.