Vobleris Pontoon21 Crackjack 78

Kadangi salačių gaudymo sezonas faktiškai ant nosies, o straipsniai apie jų gaudymą susilaukia ypatingo dėmesio, tęsiu tą temą ir toliau. Juk reikia pasiruošti iš anksto, nes (veikiausiai tuos, kurie nežvejoja šių žuvų, smarkiai nustebinsiu) kai kurių voblerių ar spiningų modelių nėra pirkti jau dabar. Tiesą sakant, jie iš parduotuvių dingo netgi prieš mėnesį ar du, ir tai tik dar sykį įrodo, kad gėlųjų vandenų lašišos, kaip mes kartais vadiname salačius, pas mus yra labai populiarus spiningavimo objektas.

Turiu bičiulį, kuris nemažą dalį laiko praleidžia Baltarusijoje. Nesileisiu į politines peripetijas, pasakysiu tiek, kad toje šalyje jis irgi žvejoja. Sakau „irgi“, kadangi šis mano pažįstamas gaudo žuvis praktiškai didžiąją paros dalį, jei tik tuomet nedirba, dabar jau kalbu apie Lietuvą. Žodžiu, Gintaro Nauckūno atitikmuo, skirtumas galbūt tas, jog labiau mėgsta dugninę ir plūdinę žūklę.

Patyrusiems žvejams kiekviena žuvis asocijuojasi su tam tikra aplinka, žūklės sąlygomis. Kodėl sakau, kad patyrusiems? Nes jie žuvauja ne pirmi metai ir įpratę savo laimikius pagauti konkrečiai žuvų rūšiai tipinėse vietose. Tarkim, upių karosai ar lynai lindės ramiose dumblėtose ir žolėtose įlankose, kur karštą vasaros dieną jokios kitos žuvys nedrįs atplaukti.

Absoliuti dauguma šiuolaikinių voblerių savo kūneliuose turi įtaisytas šratelių sistemas, kurios atlieka kelias funkcijas. Visos jos vienodai svarbios tiek pritaikant šiuos masalus konkrečiomis žūklės sąlygomis, tiek viliojant įvairių rūšių žuvis, tiek suteikiant galimybę spiningautojui įvairiais būdais animuoti voblerius.

Jei imčiau skaičiuoti, kiek šįmet žvejojau tamsiu paros metu, veikiausiai nepameluočiau, kad maždaug kas trečią sykį. Gal net daugiau, kuomet priskaičiuočiau „mišrias“ žūkles – mėgstu ateiti prie upės dar porą valandų iki švintant. Kada meškerioju (turiu omenyje ir spiningauju) po pietų, neretai pasilieku dar valandai kitai sutemus. Ir taip elgiuosi kitąsyk tam nesiruošdamas iš anksto, nes mano liemenės kišenėje visada yra mažas žibintuvėlis, tam reikalui, jeigu...

Salačių gaudymas vėlų rudenį, o taip pat žiemos pradžioje, jei upės dar neužšalusios, tampa problemiškas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, šie plėšrūnai, kaip ir dauguma mūsų žuvų, tokiu metų laiku maitinasi gana vangiai, nes vanduo smarkiai atvėsta. Juo labiau, kad salačius faktiškai galima būtų priskirti prie šiltesnę nei šaltesnę aplinką mėgstančių žvynuotųjų. Noriu pasakyti, kad rudnugariai grobuonys veikiau bus aktyvesni giedrą ir karštą liepos popietę nei krentant šlapdribai, apniukusią lapkričio dieną.

Apie salačius rašau daug. Dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – esu „upinis“ žvejys, o šie plėšrūnai gyvena upėse. Taip, yra ir ežerų, kur galima pagauti salačių, ir netgi rekordinio dydžio, bet tai jau išimtis iš bendros taisyklės. Antroji priežastis – paprasčiausiai mėgstu žvejoti šias žuvis.

Naktinis spiningavimas vis labiau populiarėja. Bet tai vasarą, kuomet karštomis giedromis dienomis greičiau gausi saulės smūgį nei suviliosi bent kiek vertesnį laimikį. Kuomet tvanka atlėgsta, tiek žvejai, tiek ir žuvys suaktyvėja, o vėsiausia, suprantama, būna naktimis. Bet apie tai pakalbėsim jau kitąmet, nes dabar ruduo ir, regis, viskas atsistojo į savo vietas – plėšrūnės masalus čiumpa šviesiu paros metu, todėl žuvaujame nuo aušros iki sutemos.

Bet koks spininginis vilioklis turi du pagrindinius dirgiklius, kurie ir lemia jo agresyvumą – judesius bei spalvą.

Jei aštuntą ar devintą valandą vakaro man suskamba telefonas, devynis kartus iš dešimties atspėsiu, kas skambina. Be abejo, tai bus Deimantas ir užduos visada vieną ir ta patį klausimą: „Kur šiąnakt važiuosim žvejoti?“

Kaip ir kalbėjau praeitame straipsnyje, būna laiko tarpų, kuomet salačiai visiškai nustoja domėtis masalais, kurie „normaliu“ laikotarpiu yra kibūs. Tokiu atveju šiuos plėšrūnus galima suvilioti pasiūlius jiems ką nors mažiau tradicinio arba (ir) bandyti salačius gaudyti mažiau įprastose vietose, kitokiu paros laiku ir panašiai.

Kaip jau sakiau aname straipsnyje apie šapalų spiningavimą, mūsų upės drumstėsi ir drumsis. Beje, ateityje tik daugiau, todėl turime mokytis žvejoti tokiomis sąlygomis.

Netgi pavasarį po neršto lydekų nuotaika sunkiai nuspėjama. Bandyti vardinti voblerius, taikant juos konkrečiam vandens telkiniui ar tam tikroms oro sąlygoms, būtų beprasmiška. Galbūt šiuo metu kiek ryškesnė viena tendencija – aštriadantės labiau nei bet kada atakuoja ryškių, išsiskiriančių spalvų vilioklius.

Suprantama, kad kalbu apie pirmąją lydeką pasibaigus šių plėšrūnių žūklės draudimui. Nors kodėl – galbūt toji lydeka kažkam bus ir apskritai pirmoji...

Pirmuosius pavasarinius šapalus meškeriotojai pagauna žvejodami ant plūdinės meškerės kabliuko užkabintu batono gabalėliu. Arba spiningaudami vobleriais, tačiau... begundydami šiais masalais atgal į jūrą grįžtančias lašišas bei šlakius, o tai reiškia, kad veikiau atsitiktinai nei tikslingai.

Daiktas, kuris tinka daug kam, paprastai netinka niekam, nes jis turi turėti tiesioginę paskirtį. Toks mano požiūris, tarkim, į buitinę techniką, elektroniką, drabužius, tas pats liečia ir žūklės įrangą arba spininginius masalus. Tiesa, kaip pamatysite perskaitę šį straipsnį, pastariesiems galimos išimtys, su sąlyga, kad jie bus pritaikomi žuvaujant specifinėmis aplinkybėmis ir gaudant konkrečias žuvis, šiuo atveju – sterkus.

Visi straipsniai turi pradžią ir pabaigą. Todėl šis rašinys – ciklo apie tvičingavimą ežeruose bei tvenkiniuose „užbaigiamasis akordas“. Bet, kaip žinia, tokie straipsniai būna įdomiausi jau vien todėl, kad dažnai juose kalbama apie konkrečius masalus.

Tikriausiai kvailai paklausiau. Faktas, kad tas, jog kažkuriuo vobleriu pagauni daugiau žuvų, o į kitą tos rūšies masalą plėšrūnės net nenori žiūrėti. Gerai, tuomet pabandysiu klausti kitaip: kas apsprendžia voblerio kibumą?