Vobleris Lucky John Pro LUI Crank F

Šapalai – baikštūs ir atsargūs, todėl jų gaudymą komplikuoja tai, kad matydami meškeriotoją plačiaburniai negriebs masalo. Nesakau, kad pabėgs išvydę spiningautoją, jie gali netgi toliau maitintis gaudydami nuo paviršiaus vabzdžius, tačiau vilioklio nieku gyvu neįsiūlysi.

Pasakodamas apie šamą, negaliu nepaminėti dar vieno paradokso, tačiau jis yra susijęs su šio grobuonies žvejyba, o veikiau – su žuvies biologija. Jau sakiau, kad šamas prastai mato. Tai būdinga visiems naktį arba prietemoje aktyviems plėšrūnams. Natūralu, kad ilgaūsis tamsoje turėtų kibti irgi geriau. Bet yra ne visai taip.

Šapalai yra tos žuvys, kurios kartais neprastai kimba ir per didžiausius vasaros karščius. Bent jau, jei lygintume su kitų plėšrių ar pusiau plėšrių žvynuotųjų gaudymu. Galima pagalvoti, jog jie yra šiltamėgiai, todėl rudenį, kai vanduo gerokai atvėsta, vargu ar reaguos į dirbtinius masalus. Tačiau šias žuvis spiningu įmanoma sėkmingai žvejoti ir spalį, lapkritį, net gruodį ar sausį.

Sudėtinga pasakyti, daug mūsų upėse lydekų ar ne. O sudėtinga jau vien todėl, kad ne visos upės ar upių atkarpos patinka šioms plėšrūnėms. Jei Nemune arba Neryje, paėjęs krantu kilometrą ar du, vis tiek pagausi bent vieną dantytąją, tai tokiose upėse, kaip Šešupė ar Šventoji jų gali nerasti ir labai ilgame ruože. Apie mažesnes upes nė nekalbu, nes kai kuriose, galima pagalvoti, kad tokios žuvys apskritai negyvena.

Pasitaiko dienų, kuomet mane apima rašymo „priepuoliai“ ir tada rašau nesustodamas ir tik po to perskaitau, ką parašęs. Grafomanija tai ar kažkas kito, nežinau, bet dabar bandau aiškintis ar paaiškinti, kuo vieni vobleriai skiriasi nuo kitų, jei atsižvelgsime į jų kainas. Tiksliau – tęsiu tą temą, kurią pradėjau straipsnyje „Kuo vienas vobleris geresnis už kitą“.

Išsitęsti apie voblerių dažymą nagų laku ir spiritiniais rašikliais galėčiau net ne dviejuose, bet veikiausiai kokiuose penkiuose straipsniuose, kadangi šių masalų spalvinimas turi begalę įvairių „smulkmenų“. Nors išties tai nėra jokios smulkmenos, o gana svarbūs dalykai, visus šiuos niuansus supratau tik per kelis dešimtmečius. Tačiau minėsiu tik kai kuriuos dažniausiai naudojamus, o šis straipsnis bus anksčiau rašyto tęsinys.

Liepos mėnuo yra toks metų laikas, kada negaliu apsispręsti, kokias žuvis geriausiai spiningauti. Teoriškai turėtų kibti visos plėšrūnės – pradedant šamais ir baigiant ešeriais, o praktiškai dažniausiai nekimba niekas. Bet čia iš to posakio apie šokėją ir jam trukdančias aplinkybes. Kad taip nenutiktų – einu vilioti šapalų.

Kuomet mažiausiai tikiesi, gamta ima ir iškrečia pokštą – prasidėjus vasarai prasideda ilgai trunkantys lietūs, upėse vanduo pakyla, susidrumsčia lyg balandžio pradžioje ir ne kiekvienas žūklaujantis sugeba prisitaikyti prie nebūdingų tokiu metų laiku sąlygų. Žuvys, beje, taip pat netenka orientacijos, jos nemėgsta staigių oro permainų, o ką jau kalbėti apie neįprastai šiam laikotarpiui aukštą vandens lygį.

Paulius su Eugenijum bando atsakyti į klausimą: kodel didelėje upėje reikia didelių masalų ir ilgų spiningų?

Ar spiningininkas turi šansą suvilioti lydeką, ešerį, šapalą ar salatį, kuris atsivijo masalą, tačiau nestvėrė jo, nes atakai nebeužteko laiko? Nuomonės šiuo klausimu – prieštaringos, tačiau daugelis spiningavimo autoritetų vis dėlto pripažįsta, kad galimybės išprovokuoti meškeriotojui pasirodžiusio, bet nesiryžtančio atakai  plėšrūno kibimą – tokios pat, kaip ir patirti nesėkmę. Tai yra lygios. Ko spiningininkui griebtis, kai ant vienos ir ant kitos svarstyklių lėkštės guli po 50 procentų? Apie kai kuriuos tokios situacijos aspektus kalbėta pirmoje šių pastabų dalyje, tačiau ši tema žymiai platesnė, nes kiekvienas spiningininkas savo praktikoje susidūrė su netipiškais neryžtingo plėšriųjų žuvų domėjimosi masalais atvejais, apie kuriuos dabar ir pasvarstykime.