Vobleris Lucky John Pro Anira SP 69

Labai dažnai žvejams sunku peržengti savo įsitikinimus. Ypač sudėtinga, kuomet tie įsitikinimai laužti ne iš piršto, bet yra daugiametė praktinė išdava. Tačiau laikas nestovi vietoje ir kinta ne tik įvairi žvejybinė įranga, masalai, tačiau, kas keisčiausia, dar ir žuvų poelgiai.

Jei reikėtų išrinkti geriausią masalą sterkams, net neabejoju, kad absoliuti dauguma spiningautojų balsuotų už guminuką. Visgi pastaruoju metu nemažiau blausiaakių plėšrūnų esu pagavęs vobleriais, nors, kaip pamatysite vėliau, šiems masalams yra kai kurie reikalavimai ir ne kiekvienas modelis juos atitinka.

Rugpjūtis – dosniausias vasaros mėnuo. Suprantama, kad turiu omenyje ne uogavimą ar grybavimą, tačiau žvejybą. Nors yra buvę, kad išvažiavęs žuvauti, namo grįžau su pilnu krepšiu baravykų ar raudonviršių, bet tai jau kitos istorijos.

Bevartydamas senus žurnalo Žūklė numerius, radau 2006 m. savo paties rašytą straipsnį, kuriame bandau mūsų šalies spiningautojams pristatyti neutralaus plūdrumo voblerius. Jo pabaigoje, cituoju save patį, parašytas toks sakinys: „Manau, jog šio tipo vobleriai netolimoje ateityje suteiks daug malonių siurprizų“.

Kaip ten bebūtų, tačiau šiuo metu geriausi masalai salačiams vis tiek yra vobleriai. Sakydamas „šiuo metu“ turiu omenyje laikmetį, o ne mėnesį ar pavasario sezoną. Kita vertus, nesuklysčiau sakydamas, kad kovą tai bus irgi kibiausi viliokliai.

Vėlyvo rudens vėlus vakaras, namai, televizorius, Eurolyga, Žalgiris... Žiūriu įsijautęs. Pralošė. Paskutinėmis sekundėmis dar galėjo išplėšti pratęsimą, metė tritaškį, bet pro šalį. Keikiuosi. Garsiai. Pernelyg įsiaudrinęs. Reikia kažkaip nusiraminti. Yra trys būdai – šimtas gramų, seksas ir žvejyba. Pasirenku pastarąją – čiumpu spiningą ir minu pro duris...

Bet koks spininginis vilioklis turi du pagrindinius dirgiklius, kurie ir lemia jo agresyvumą – judesius bei spalvą.

Praeitame rašinyje apie salačius bandžiau paaiškinti, kad „skalambyti pavojaus varpais“ dėl šių žuvų kiekio mūsų vandens telkiniuose kol kas dar nereikia. Pasikartosiu, kad ši vasara man kol kas yra „derlinga“ būtent salačių laimikiu. Derėtų papasakoti, kaip juos gaudžiau...

Jei aštuntą ar devintą valandą vakaro man suskamba telefonas, devynis kartus iš dešimties atspėsiu, kas skambina. Be abejo, tai bus Deimantas ir užduos visada vieną ir ta patį klausimą: „Kur šiąnakt važiuosim žvejoti?“

Nežinau, kodėl, bet ateina toks laiko tarpas, kuomet salačiai tarsi išnyksta iš mūsų upių. Bent jau iš didžiųjų, kada mindai jų krantus rytais, vakarais, bet šie plėšrūnai visiškai nekimba.

Netgi pavasarį po neršto lydekų nuotaika sunkiai nuspėjama. Bandyti vardinti voblerius, taikant juos konkrečiam vandens telkiniui ar tam tikroms oro sąlygoms, būtų beprasmiška. Galbūt šiuo metu kiek ryškesnė viena tendencija – aštriadantės labiau nei bet kada atakuoja ryškių, išsiskiriančių spalvų vilioklius.

Sterkas yra tas plėšrūnas, kuris beveik vienodai aktyvus ištisus metus. Bet apie poledinę žūklę kalbėti anksti, nes teks palaukti ne tik iki užšals vandens telkiniai, tačiau dar ir kol susidarys tas magiškas skaičius 5, kadangi mūsų žūklės taisyklės leidžia žvejams pradėti meškerioti tik ant tiek centimetrų turinčio ledo.

Ar spiningininkas turi šansą suvilioti lydeką, ešerį, šapalą ar salatį, kuris atsivijo masalą, tačiau nestvėrė jo, nes atakai nebeužteko laiko? Nuomonės šiuo klausimu – prieštaringos, tačiau daugelis spiningavimo autoritetų vis dėlto pripažįsta, kad galimybės išprovokuoti meškeriotojui pasirodžiusio, bet nesiryžtančio atakai  plėšrūno kibimą – tokios pat, kaip ir patirti nesėkmę. Tai yra lygios. Ko spiningininkui griebtis, kai ant vienos ir ant kitos svarstyklių lėkštės guli po 50 procentų? Apie kai kuriuos tokios situacijos aspektus kalbėta pirmoje šių pastabų dalyje, tačiau ši tema žymiai platesnė, nes kiekvienas spiningininkas savo praktikoje susidūrė su netipiškais neryžtingo plėšriųjų žuvų domėjimosi masalais atvejais, apie kuriuos dabar ir pasvarstykime.