Vobleris Lucky John Pro Anira LBSP

Veikiausiai visi sutiks, kad Fortūna meškeriotojui dažniau parodo liežuvį nei šypteli. Suprantama, niekada negalima atmesti laimės ar atsitiktinumo faktoriaus, kodėl vieną dieną žuvys kibo, o kitą – ne. Tačiau dažniausiai žūklės rezultatai priklauso nuo paties žvejo, nes žūklėje, kaip žinia, smulkmenų nebūna.

Vis dėlto turbūt daugiausia galimybių suvilioti pačią didžiausią dantytąją – anoje straipsnio dalyje minėtose karšinėse duobėse. Įsibėgėjus vasarai, kai vanduo žemas, plačiašoniai taip pat nekeliauja į tolimesnes maitimvietes.

Ne visi masalai skrenda vienodai, net jei jų svoris identiškas. Vilioklių forma, detalės ir netgi paviršiaus apdirbimas gali lemti labai skirtingus užmetimo rezultatus. Kalbant apie aerodinamiką, svarbiausia, kaip masalas įveikia oro pasipriešinimą, kiek stabilus skrydžio metu ir kaip reaguoja į staigų pagreitį, kurį suteikiame, kas ir parašyta straipsnio pavadinime, švystelėdami jį spiningu.

Lucky John Pro Haira Tiny yra galbūt geriausi Lucky John vobleriai, kokius ši firma sukūrė. Ne šiaip „vieni iš“, o tikrai – vieni tų, kuriais galima pasitikėti, kad iš žūklės negrįši tuščiomis. Kalbu apie keturias modelių serijas, veikiau dvi, kurios turi sekliau ir giliau neriančių tokių pačių voblerių versijas.

Vasarą paprastai spiningautojai renkasi smulkesnius masalus, rudenį jie lydekoms siūlo jau didesnius vilioklius. Taip sako teorija, tai pasitvirtina ir praktikoje. Bet būna išimčių, kurias galima paaiškinti vandens telkinio specifika arba... tiesiog tuo, kad pasitaikė kažkokia nebūdinga daugeliui žūklės diena, t. y. žvejys lieka nesupratęs, kodėl kažkas atsitiko ne taip, kaip visada.

Žūklė spiningu turi vieną esminį bruožą: kuo daugiau kartų užmeti į vandenį įvairius masalus, kuo įvairiau bandai jais žaisti, tuo didesnė galimybė išprovokuoti net labiausiai užsispyrusią žuvį. Visgi kai kurių žvynuotųjų žūklėje nukulniuoti kilometrai vaidina ne menkesnį vaidmenį, nes tik nuolat kaitaliojant žūklės vietas, o tai reiškia, kad sukariant vandens telkinių (visų pirma – upių ir upelių) pakrantėmis nemenką atstumą, įmanoma pasiekti optimaliausius tos dienos rezultatus.

Jei reikėtų apsiriboti tik viena spininginių masalų rūšimi, nedvejodamas rinkčiausi voblerius. Kažkada Gintaras Nauckūnas, paklaustas, kaip kuo trumpiau ir tiksliau galima apibūdinti voblerių spalvas, atsakė, kad yra šaltos ir šiltos spalvinės variacijos. Panašiai sakyčiau ir apie masalus, o bene pats šilčiausias būtų vobleris.

Patyrusiems žvejams kiekviena žuvis asocijuojasi su tam tikra aplinka, žūklės sąlygomis. Kodėl sakau, kad patyrusiems? Nes jie žuvauja ne pirmi metai ir įpratę savo laimikius pagauti konkrečiai žuvų rūšiai tipinėse vietose. Tarkim, upių karosai ar lynai lindės ramiose dumblėtose ir žolėtose įlankose, kur karštą vasaros dieną jokios kitos žuvys nedrįs atplaukti.

Nauji metai – nauji ratai. Gamta motulė jau taip surėdyta, jog tam tikri periodai turi cikliškumus, kurie kas metai ankščiau ar vėliau pasikartoja. Atradus žvejybinius dėsningumus, kurie būdingi vienam ar kitam metų laikui, žūklavimas tampa kur kas malonesnis, nes tuomet pagauni daugiau žuvų.

Absoliuti dauguma šiuolaikinių voblerių savo kūneliuose turi įtaisytas šratelių sistemas, kurios atlieka kelias funkcijas. Visos jos vienodai svarbios tiek pritaikant šiuos masalus konkrečiomis žūklės sąlygomis, tiek viliojant įvairių rūšių žuvis, tiek suteikiant galimybę spiningautojui įvairiais būdais animuoti voblerius.

Žvejyba poperiais spiningautojams dažniausiai asocijuojasi su lydekų gaudymu vandenžolėmis smarkiai apaugusiuose sekliuose ežeruose bei tvenkiniuose. O kaip kitos žuvys? Tarkim, ešeriai, juk pastarieji plėšrūnai irgi mėgsta gainioti žuveles vandens paviršiuje. Beje, net gerokai dažniau nei aštriadantės plėšrūnės.

Salačių gaudymas vėlų rudenį, o taip pat žiemos pradžioje, jei upės dar neužšalusios, tampa problemiškas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, šie plėšrūnai, kaip ir dauguma mūsų žuvų, tokiu metų laiku maitinasi gana vangiai, nes vanduo smarkiai atvėsta. Juo labiau, kad salačius faktiškai galima būtų priskirti prie šiltesnę nei šaltesnę aplinką mėgstančių žvynuotųjų. Noriu pasakyti, kad rudnugariai grobuonys veikiau bus aktyvesni giedrą ir karštą liepos popietę nei krentant šlapdribai, apniukusią lapkričio dieną.

Kiekviena žuvų rūšis, įskaitant, suprantama, ir salatį, yra skirtinga. Žvejai irgi nevienodi. Žvynuotųjų poelgiai daugelį metų nekinta, tačiau jas meškeriojančių požiūris į žūklę priklauso nuo laikmečio – tuo laikotarpiu dažniausiai naudojamų masalų, įrangos ir dar daugelio dalykų, netgi nuo kiekvieno žūklautojo atskirai. Kita vertus, žvejams būdinga ir grupinė nuomonė, taip vadinami stereotipai.

Šapalai yra tos žuvys, kurios kartais neprastai kimba ir per didžiausius vasaros karščius. Bent jau, jei lygintume su kitų plėšrių ar pusiau plėšrių žvynuotųjų gaudymu. Galima pagalvoti, jog jie yra šiltamėgiai, todėl rudenį, kai vanduo gerokai atvėsta, vargu ar reaguos į dirbtinius masalus. Tačiau šias žuvis spiningu įmanoma sėkmingai žvejoti ir spalį, lapkritį, net gruodį ar sausį.

Naktinis spiningavimas vis labiau populiarėja. Bet tai vasarą, kuomet karštomis giedromis dienomis greičiau gausi saulės smūgį nei suviliosi bent kiek vertesnį laimikį. Kuomet tvanka atlėgsta, tiek žvejai, tiek ir žuvys suaktyvėja, o vėsiausia, suprantama, būna naktimis. Bet apie tai pakalbėsim jau kitąmet, nes dabar ruduo ir, regis, viskas atsistojo į savo vietas – plėšrūnės masalus čiumpa šviesiu paros metu, todėl žuvaujame nuo aušros iki sutemos.

Penkios žvejybos iš eilės – du ešeriukai. Seniai to nebuvo, ypač turint omenyje, kad dabar rugsėjis, kurį prieš tai rašytuose straipsniuose gyriau, kaip bene geriausią mėnesį spiningavimui. Žvejojau ir ryte, ir vakare, netgi naktį – „tuščias ramsas“. Aišku, galėčiau rasti aibę priežasčių, kuriose paaiškinčiau, kodėl mano žūklės buvo nevykusios, bet čia veikiausiai kas nors pasakytų, kad blogam šokėjui ir batai trukdo, nes kitiems žūklėje sekėsi nepalyginamai geriau.

Rugpjūtis – dosniausias vasaros mėnuo. Suprantama, kad turiu omenyje ne uogavimą ar grybavimą, tačiau žvejybą. Nors yra buvę, kad išvažiavęs žuvauti, namo grįžau su pilnu krepšiu baravykų ar raudonviršių, bet tai jau kitos istorijos.

Ankstesniuose rašiniuose vardytos žuvys sudaro didžiąją mano laimikių dalį. Kiti upelių gyventojai užkimba netikėtai, arba jų žūklei randu kur kas perspektyvesnių vandens telkinių.

Vėlyvo rudens vėlus vakaras, namai, televizorius, Eurolyga, Žalgiris... Žiūriu įsijautęs. Pralošė. Paskutinėmis sekundėmis dar galėjo išplėšti pratęsimą, metė tritaškį, bet pro šalį. Keikiuosi. Garsiai. Pernelyg įsiaudrinęs. Reikia kažkaip nusiraminti. Yra trys būdai – šimtas gramų, seksas ir žvejyba. Pasirenku pastarąją – čiumpu spiningą ir minu pro duris...

Galbūt tokio tipo straipsniai nėra labai įdomūs kai kuriems skaitytojams. Šie pasvarstymai skirti ne tiems žvejams, kurie iš rašinio tikisi tikslaus kokio nors žūklės būdo nupasakojimo, žuvingų vietų aprašymo ir panašiai. Yra meškeriotojų, kurie bando į žvejybą žiūrėti giliau, t. y. stengiasi daryti išvadas, ieško kažkokių vienokių arba kitokių kibimo ar nekibos priežasčių paaiškinimo.