Vobleris Lucky John Pro Anira LBF

Veikiausiai visi sutiks, kad Fortūna meškeriotojui dažniau parodo liežuvį nei šypteli. Suprantama, niekada negalima atmesti laimės ar atsitiktinumo faktoriaus, kodėl vieną dieną žuvys kibo, o kitą – ne. Tačiau dažniausiai žūklės rezultatai priklauso nuo paties žvejo, nes žūklėje, kaip žinia, smulkmenų nebūna.

Vis dėlto turbūt daugiausia galimybių suvilioti pačią didžiausią dantytąją – anoje straipsnio dalyje minėtose karšinėse duobėse. Įsibėgėjus vasarai, kai vanduo žemas, plačiašoniai taip pat nekeliauja į tolimesnes maitimvietes.

Ne visi masalai skrenda vienodai, net jei jų svoris identiškas. Vilioklių forma, detalės ir netgi paviršiaus apdirbimas gali lemti labai skirtingus užmetimo rezultatus. Kalbant apie aerodinamiką, svarbiausia, kaip masalas įveikia oro pasipriešinimą, kiek stabilus skrydžio metu ir kaip reaguoja į staigų pagreitį, kurį suteikiame, kas ir parašyta straipsnio pavadinime, švystelėdami jį spiningu.

Lucky John Pro Haira Tiny yra galbūt geriausi Lucky John vobleriai, kokius ši firma sukūrė. Ne šiaip „vieni iš“, o tikrai – vieni tų, kuriais galima pasitikėti, kad iš žūklės negrįši tuščiomis. Kalbu apie keturias modelių serijas, veikiau dvi, kurios turi sekliau ir giliau neriančių tokių pačių voblerių versijas.

Pavasario pabaigoje ateina laikas, kai salačiai, palikę upės vidurį, ima glaustis prie jos krantų. Tai atsitinka kažkur apie gegužės vidurį, o jei oras vėsesnis – mėnesio pabaigoje.

Vasarą paprastai spiningautojai renkasi smulkesnius masalus, rudenį jie lydekoms siūlo jau didesnius vilioklius. Taip sako teorija, tai pasitvirtina ir praktikoje. Bet būna išimčių, kurias galima paaiškinti vandens telkinio specifika arba... tiesiog tuo, kad pasitaikė kažkokia nebūdinga daugeliui žūklės diena, t. y. žvejys lieka nesupratęs, kodėl kažkas atsitiko ne taip, kaip visada.

Žūklė spiningu turi vieną esminį bruožą: kuo daugiau kartų užmeti į vandenį įvairius masalus, kuo įvairiau bandai jais žaisti, tuo didesnė galimybė išprovokuoti net labiausiai užsispyrusią žuvį. Visgi kai kurių žvynuotųjų žūklėje nukulniuoti kilometrai vaidina ne menkesnį vaidmenį, nes tik nuolat kaitaliojant žūklės vietas, o tai reiškia, kad sukariant vandens telkinių (visų pirma – upių ir upelių) pakrantėmis nemenką atstumą, įmanoma pasiekti optimaliausius tos dienos rezultatus.

Jei reikėtų apsiriboti tik viena spininginių masalų rūšimi, nedvejodamas rinkčiausi voblerius. Kažkada Gintaras Nauckūnas, paklaustas, kaip kuo trumpiau ir tiksliau galima apibūdinti voblerių spalvas, atsakė, kad yra šaltos ir šiltos spalvinės variacijos. Panašiai sakyčiau ir apie masalus, o bene pats šilčiausias būtų vobleris.

Patyrusiems žvejams kiekviena žuvis asocijuojasi su tam tikra aplinka, žūklės sąlygomis. Kodėl sakau, kad patyrusiems? Nes jie žuvauja ne pirmi metai ir įpratę savo laimikius pagauti konkrečiai žuvų rūšiai tipinėse vietose. Tarkim, upių karosai ar lynai lindės ramiose dumblėtose ir žolėtose įlankose, kur karštą vasaros dieną jokios kitos žuvys nedrįs atplaukti.

Nauji metai – nauji ratai. Gamta motulė jau taip surėdyta, jog tam tikri periodai turi cikliškumus, kurie kas metai ankščiau ar vėliau pasikartoja. Atradus žvejybinius dėsningumus, kurie būdingi vienam ar kitam metų laikui, žūklavimas tampa kur kas malonesnis, nes tuomet pagauni daugiau žuvų.

Kiekviena žuvų rūšis, įskaitant, suprantama, ir salatį, yra skirtinga. Žvejai irgi nevienodi. Žvynuotųjų poelgiai daugelį metų nekinta, tačiau jas meškeriojančių požiūris į žūklę priklauso nuo laikmečio – tuo laikotarpiu dažniausiai naudojamų masalų, įrangos ir dar daugelio dalykų, netgi nuo kiekvieno žūklautojo atskirai. Kita vertus, žvejams būdinga ir grupinė nuomonė, taip vadinami stereotipai.

Šapalai yra tos žuvys, kurios kartais neprastai kimba ir per didžiausius vasaros karščius. Bent jau, jei lygintume su kitų plėšrių ar pusiau plėšrių žvynuotųjų gaudymu. Galima pagalvoti, jog jie yra šiltamėgiai, todėl rudenį, kai vanduo gerokai atvėsta, vargu ar reaguos į dirbtinius masalus. Tačiau šias žuvis spiningu įmanoma sėkmingai žvejoti ir spalį, lapkritį, net gruodį ar sausį.

Naktinis spiningavimas vis labiau populiarėja. Bet tai vasarą, kuomet karštomis giedromis dienomis greičiau gausi saulės smūgį nei suviliosi bent kiek vertesnį laimikį. Kuomet tvanka atlėgsta, tiek žvejai, tiek ir žuvys suaktyvėja, o vėsiausia, suprantama, būna naktimis. Bet apie tai pakalbėsim jau kitąmet, nes dabar ruduo ir, regis, viskas atsistojo į savo vietas – plėšrūnės masalus čiumpa šviesiu paros metu, todėl žuvaujame nuo aušros iki sutemos.

Sudėtinga pasakyti, daug mūsų upėse lydekų ar ne. O sudėtinga jau vien todėl, kad ne visos upės ar upių atkarpos patinka šioms plėšrūnėms. Jei Nemune arba Neryje, paėjęs krantu kilometrą ar du, vis tiek pagausi bent vieną dantytąją, tai tokiose upėse, kaip Šešupė ar Šventoji jų gali nerasti ir labai ilgame ruože. Apie mažesnes upes nė nekalbu, nes kai kuriose, galima pagalvoti, kad tokios žuvys apskritai negyvena.

Penkios žvejybos iš eilės – du ešeriukai. Seniai to nebuvo, ypač turint omenyje, kad dabar rugsėjis, kurį prieš tai rašytuose straipsniuose gyriau, kaip bene geriausią mėnesį spiningavimui. Žvejojau ir ryte, ir vakare, netgi naktį – „tuščias ramsas“. Aišku, galėčiau rasti aibę priežasčių, kuriose paaiškinčiau, kodėl mano žūklės buvo nevykusios, bet čia veikiausiai kas nors pasakytų, kad blogam šokėjui ir batai trukdo, nes kitiems žūklėje sekėsi nepalyginamai geriau.

Rugpjūtis – dosniausias vasaros mėnuo. Suprantama, kad turiu omenyje ne uogavimą ar grybavimą, tačiau žvejybą. Nors yra buvę, kad išvažiavęs žuvauti, namo grįžau su pilnu krepšiu baravykų ar raudonviršių, bet tai jau kitos istorijos.

Hidrobotanika – mokslas apie vandens augalus. Tai palyginti jauna botanikos atšaka aprėpianti ne vien augalų pažinimą, ji gerokai platesnė, o mokslininkų, kurie specializuojasi šioje srityje, deja, yra labai mažai. Publikuodamas panašius rašinius stengiuosi konsultuotis su specialistais, nes galima labai greitai paklysti tose vandens augalų džiunglėse. Internete pateikiama informacija neretai būna prieštaringa (o kitąsyk netgi klaidinga!), ja besąlygiškai tikėti tikrai nereikėtų. Bet suklysti gali visi, aš nesu jokia išimtis.

Geras meknių kibimas paprastai būna balandžio bei gegužės mėnesiais, vėliau nurimsta ir vėl atsinaujina antroje vasaros pusėje. Šias žuvis, išskyrus Nemuno ir Neries žemupio meškeriotojus, mažai kas gaudo tikslingai. Priežastis elementari – kituose mūsų vandens telkiniuose jų visai nėra, reta arba aptinkamos tik kai kuriose vidutinių bei mažų upių žemupiuose.

Jei atvirai, vargu ar galima lyginti, kurie masalai upėtakiams yra geriausi. Praeitame rašinyje pasakojau apie guminukus, dabar daugiau kalbėsiu apie voblerius. Sakau „daugiau“, nes norom nenorom juos teks lyginti su kitais populiariais upėtakių žūklėje masalais – sukriukėmis.