Vobleris Lucky John Pro Anira LBF

Naktinis spiningavimas vis labiau populiarėja. Bet tai vasarą, kuomet karštomis giedromis dienomis greičiau gausi saulės smūgį nei suviliosi bent kiek vertesnį laimikį. Kuomet tvanka atlėgsta, tiek žvejai, tiek ir žuvys suaktyvėja, o vėsiausia, suprantama, būna naktimis. Bet apie tai pakalbėsim jau kitąmet, nes dabar ruduo ir, regis, viskas atsistojo į savo vietas – plėšrūnės masalus čiumpa šviesiu paros metu, todėl žuvaujame nuo aušros iki sutemos.

Sudėtinga pasakyti, daug mūsų upėse lydekų ar ne. O sudėtinga jau vien todėl, kad ne visos upės ar upių atkarpos patinka šioms plėšrūnėms. Jei Nemune arba Neryje, paėjęs krantu kilometrą ar du, vis tiek pagausi bent vieną dantytąją, tai tokiose upėse, kaip Šešupė ar Šventoji jų gali nerasti ir labai ilgame ruože. Apie mažesnes upes nė nekalbu, nes kai kuriose, galima pagalvoti, kad tokios žuvys apskritai negyvena.

Penkios žvejybos iš eilės – du ešeriukai. Seniai to nebuvo, ypač turint omenyje, kad dabar rugsėjis, kurį prieš tai rašytuose straipsniuose gyriau, kaip bene geriausią mėnesį spiningavimui. Žvejojau ir ryte, ir vakare, netgi naktį – „tuščias ramsas“. Aišku, galėčiau rasti aibę priežasčių, kuriose paaiškinčiau, kodėl mano žūklės buvo nevykusios, bet čia veikiausiai kas nors pasakytų, kad blogam šokėjui ir batai trukdo, nes kitiems žūklėje sekėsi nepalyginamai geriau.

Rugpjūtis – dosniausias vasaros mėnuo. Suprantama, kad turiu omenyje ne uogavimą ar grybavimą, tačiau žvejybą. Nors yra buvę, kad išvažiavęs žuvauti, namo grįžau su pilnu krepšiu baravykų ar raudonviršių, bet tai jau kitos istorijos.

Hidrobotanika – mokslas apie vandens augalus. Tai palyginti jauna botanikos atšaka aprėpianti ne vien augalų pažinimą, ji gerokai platesnė, o mokslininkų, kurie specializuojasi šioje srityje, deja, yra labai mažai. Publikuodamas panašius rašinius stengiuosi konsultuotis su specialistais, nes galima labai greitai paklysti tose vandens augalų džiunglėse. Internete pateikiama informacija neretai būna prieštaringa (o kitąsyk netgi klaidinga!), ja besąlygiškai tikėti tikrai nereikėtų. Bet suklysti gali visi, aš nesu jokia išimtis.

Geras meknių kibimas paprastai būna balandžio bei gegužės mėnesiais, vėliau nurimsta ir vėl atsinaujina antroje vasaros pusėje. Šias žuvis, išskyrus Nemuno ir Neries žemupio meškeriotojus, mažai kas gaudo tikslingai. Priežastis elementari – kituose mūsų vandens telkiniuose jų visai nėra, reta arba aptinkamos tik kai kuriose vidutinių bei mažų upių žemupiuose.

Jei atvirai, vargu ar galima lyginti, kurie masalai upėtakiams yra geriausi. Praeitame rašinyje pasakojau apie guminukus, dabar daugiau kalbėsiu apie voblerius. Sakau „daugiau“, nes norom nenorom juos teks lyginti su kitais populiariais upėtakių žūklėje masalais – sukriukėmis.

Žiemos pabaiga ir pavasario pradžia spiningautojams – prastas metų laikas. Tuomet įsigalioja lydekų ir sterkų žūklės draudimai, upės, kuriose jie galėtų suvilioti šapalų, meknių, salačių, ešerių, yra patvinusios, drumstos, o ir pastarąsias žvynuotąsias tada pagauti sudėtinga. Todėl dauguma spiningautojų tarsi pasiskirsto į tris grupes: vieni puola žuvauti stovinčiuose vandenyse prieš nerštą vangiai į masalus reaguojančių ešerių, antri bando upėse sugundyti iš nerštaviečių grįžtančias lašišas ir šlakius, treti pasuka upelių link, kur galima rasti upėtakių...

Vėlyvo rudens vėlus vakaras, namai, televizorius, Eurolyga, Žalgiris... Žiūriu įsijautęs. Pralošė. Paskutinėmis sekundėmis dar galėjo išplėšti pratęsimą, metė tritaškį, bet pro šalį. Keikiuosi. Garsiai. Pernelyg įsiaudrinęs. Reikia kažkaip nusiraminti. Yra trys būdai – šimtas gramų, seksas ir žvejyba. Pasirenku pastarąją – čiumpu spiningą ir minu pro duris...

Rugsėjis baigiasi, tačiau šiltos, o kartais net ir tvankios dienos neskuba trauktis, toks įspūdis, kad vadinamoji bobų vasara tarsi susijungė su tikrąja vasara. Žuvys, jei ir jaučia rudens alsavimą, tai tik todėl, kad šviesus paros metas tapo jau gerokai trumpesnis. Bet dienomis jos dažnai kimba tokia pačia maniera kaip liepą ar rugpjūtį, ypač šapalai, meknės, salačiai...

Praeitame rašinyje šapalams skirtus voblerius suskirsčiau į grupes, minėjau pačius mažiausius, kurie tinkami nebent ultraligt spiningavimui. Taip pat žadėjau papasakoti apie jų pravedimą. Pažadą išpildžiau tik minimaliai, tad šiame rašinyje apie žūklės techniką teks pakalbėti plačiau.

Ar spiningininkas turi šansą suvilioti lydeką, ešerį, šapalą ar salatį, kuris atsivijo masalą, tačiau nestvėrė jo, nes atakai nebeužteko laiko? Nuomonės šiuo klausimu – prieštaringos, tačiau daugelis spiningavimo autoritetų vis dėlto pripažįsta, kad galimybės išprovokuoti meškeriotojui pasirodžiusio, bet nesiryžtančio atakai  plėšrūno kibimą – tokios pat, kaip ir patirti nesėkmę. Tai yra lygios. Ko spiningininkui griebtis, kai ant vienos ir ant kitos svarstyklių lėkštės guli po 50 procentų? Apie kai kuriuos tokios situacijos aspektus kalbėta pirmoje šių pastabų dalyje, tačiau ši tema žymiai platesnė, nes kiekvienas spiningininkas savo praktikoje susidūrė su netipiškais neryžtingo plėšriųjų žuvų domėjimosi masalais atvejais, apie kuriuos dabar ir pasvarstykime.