Vobleris Illex Squad Minnow 95 SP

Kaip matote iš straipsnio pavadinimo, neminiu ledo, bet vis tiek akcentuoju žiemą. Natūralu, nes pažvelgus pro langą šiuo metų laiku nebūtinai pamatysite apšarmojusius medžius, baltus laukus ir snaiges, niekam jau nenuostabu, kuomet žvilgsnis tik liūdnai užkliūva už pilko vėlyvam rudeniui ar ankstyvam pavasariui būdingo peizažo.

Tęsdamas straipsnių ciklą apie didelių lydekų gaudymą tvičinguojant dideliais vobleriais, pavardysiu visą eilę modelių, kurie nėra nauji, juos galima vadinti „senosios kartos“ atstovais. Kita vertus, kas kaip skaičiuoja laiką, kadangi kone visi jie pasirodė maždaug prieš dešimtmetį.

Nusipirko spiningautojas to sezono „topinį“ voblerio modelį, žvejojo, kur yra nemažai žuvų, vietos „patentuotos“, tačiau nė velnio nekimba. Na, gal diena tokia, kai nesiseka, gal žvynuotosios vangios, pabandys ryt...

Kaip ir kalbėjau praeitame straipsnyje, būna laiko tarpų, kuomet salačiai visiškai nustoja domėtis masalais, kurie „normaliu“ laikotarpiu yra kibūs. Tokiu atveju šiuos plėšrūnus galima suvilioti pasiūlius jiems ką nors mažiau tradicinio arba (ir) bandyti salačius gaudyti mažiau įprastose vietose, kitokiu paros laiku ir panašiai.

Kadangi lydekų žūklė ima įgauti pagreitį, o salačių gaudymas jau prasidėjo, norėčiau aptarti vieną iš jų spiningavimo būdų – tvičingą. Jei taip spiningaudami lydekas mes viliojame tiek stovinčiuose, tiek tekančiuose vandenyse, tai salačius – tik upėse.

Daiktas, kuris tinka daug kam, paprastai netinka niekam, nes jis turi turėti tiesioginę paskirtį. Toks mano požiūris, tarkim, į buitinę techniką, elektroniką, drabužius, tas pats liečia ir žūklės įrangą arba spininginius masalus. Tiesa, kaip pamatysite perskaitę šį straipsnį, pastariesiems galimos išimtys, su sąlyga, kad jie bus pritaikomi žuvaujant specifinėmis aplinkybėmis ir gaudant konkrečias žuvis, šiuo atveju – sterkus.

Dengiant laku voblerius, tai tenka daryti tik namuose, o štai su spiritiniais rašikliais voblerius galima bent kažkiek paspalvinti čia pat žūklavietėje. Norėčiau dar pažymėti, kad mano turimame asortimente daugiau nei trys ketvirtadaliai visų voblerių, nepaisant dydžių, modelių, kokioms žuvims jie skirti gaudyti, yra perdažyti arba bent jau kažkiek paspalvinti.

Tęsdamas straipsnių ciklą apie velkiavimą, kaip ir žadėjau, paminėsiu voblerius, kuriais dažniausiai žvejoju. Rašinio pavadinime vengiau žodžio „kibiausi“, „geriausi“ ir panašių epitetų, nes galbūt koks nors žvejys pasakys, kad yra kitų dar geresnių, kibesnių šio tipo masalų. Sunku ginčytis, aš žiūriu iš savo pozicijų ir kalbu apie tuos vilioklius, kuriais gaudau. Ir pagaunu.

Ar spiningininkas turi šansą suvilioti lydeką, ešerį, šapalą ar salatį, kuris atsivijo masalą, tačiau nestvėrė jo, nes atakai nebeužteko laiko? Nuomonės šiuo klausimu – prieštaringos, tačiau daugelis spiningavimo autoritetų vis dėlto pripažįsta, kad galimybės išprovokuoti meškeriotojui pasirodžiusio, bet nesiryžtančio atakai  plėšrūno kibimą – tokios pat, kaip ir patirti nesėkmę. Tai yra lygios. Ko spiningininkui griebtis, kai ant vienos ir ant kitos svarstyklių lėkštės guli po 50 procentų? Apie kai kuriuos tokios situacijos aspektus kalbėta pirmoje šių pastabų dalyje, tačiau ši tema žymiai platesnė, nes kiekvienas spiningininkas savo praktikoje susidūrė su netipiškais neryžtingo plėšriųjų žuvų domėjimosi masalais atvejais, apie kuriuos dabar ir pasvarstykime.