Vobleris Illex DD Arnaud 100 SP Shine Katana

Nusipirko spiningautojas to sezono „topinį“ voblerio modelį, žvejojo, kur yra nemažai žuvų, vietos „patentuotos“, tačiau nė velnio nekimba. Na, gal diena tokia, kai nesiseka, gal žvynuotosios vangios, pabandys ryt...

Kadangi lydekų žūklė ima įgauti pagreitį, o salačių gaudymas jau prasidėjo, norėčiau aptarti vieną iš jų spiningavimo būdų – tvičingą. Jei taip spiningaudami lydekas mes viliojame tiek stovinčiuose, tiek tekančiuose vandenyse, tai salačius – tik upėse.

Daiktas, kuris tinka daug kam, paprastai netinka niekam, nes jis turi turėti tiesioginę paskirtį. Toks mano požiūris, tarkim, į buitinę techniką, elektroniką, drabužius, tas pats liečia ir žūklės įrangą arba spininginius masalus. Tiesa, kaip pamatysite perskaitę šį straipsnį, pastariesiems galimos išimtys, su sąlyga, kad jie bus pritaikomi žuvaujant specifinėmis aplinkybėmis ir gaudant konkrečias žuvis, šiuo atveju – sterkus.

Išsitęsti apie voblerių dažymą nagų laku ir spiritiniais rašikliais galėčiau net ne dviejuose, bet veikiausiai kokiuose penkiuose straipsniuose, kadangi šių masalų spalvinimas turi begalę įvairių „smulkmenų“. Nors išties tai nėra jokios smulkmenos, o gana svarbūs dalykai, visus šiuos niuansus supratau tik per kelis dešimtmečius. Tačiau minėsiu tik kai kuriuos dažniausiai naudojamus, o šis straipsnis bus anksčiau rašyto tęsinys.

Kadangi rašau straipsnius apie žūklę jau ne metai, ne dešimt ir net ne dvidešimt metų, juos galiu suskirstyti į dvi pagrindines grupes. Vienoje bus susistemintos senos tiesos, galbūt pažvelgta į jas kitu kampu. Kitai grupei priskirčiau rašinius, kuriuose bandau pasakyti, ką nors naujo apie žuvis, įrangą, žūklės būdus. Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai pamatai, kad tos „senos tiesos“ buvo užmirštos arba „senos“ tik man, o kažkas „nauja“ yra žinoma kai kuriems skaitytojams ir jau išbandyta.

Tęsdamas straipsnių ciklą apie velkiavimą, kaip ir žadėjau, paminėsiu voblerius, kuriais dažniausiai žvejoju. Rašinio pavadinime vengiau žodžio „kibiausi“, „geriausi“ ir panašių epitetų, nes galbūt koks nors žvejys pasakys, kad yra kitų dar geresnių, kibesnių šio tipo masalų. Sunku ginčytis, aš žiūriu iš savo pozicijų ir kalbu apie tuos vilioklius, kuriais gaudau. Ir pagaunu.

Šįmet liepos mėnuo gana permainingas – tai lyja, tai giedra, vandens lygis telkiniuose gana aukštas, o vanduo drumstas. Bet tokios sąlygos tenkina šamus, kadangi upėse, tvenkiniuose atsiranda daugiau erdvės, naujų vietų, kurios esant menkam vandens lygiui būtų pernelyg seklios šiems plėšrūnams. Tai ypač juntama upėse. O ir oras labai tinkamas – prieš lietų, audrą krentant atmosferiniam slėgiui ilgaūsiai grobuonys suaktyvėja.

Ar spiningininkas turi šansą suvilioti lydeką, ešerį, šapalą ar salatį, kuris atsivijo masalą, tačiau nestvėrė jo, nes atakai nebeužteko laiko? Nuomonės šiuo klausimu – prieštaringos, tačiau daugelis spiningavimo autoritetų vis dėlto pripažįsta, kad galimybės išprovokuoti meškeriotojui pasirodžiusio, bet nesiryžtančio atakai  plėšrūno kibimą – tokios pat, kaip ir patirti nesėkmę. Tai yra lygios. Ko spiningininkui griebtis, kai ant vienos ir ant kitos svarstyklių lėkštės guli po 50 procentų? Apie kai kuriuos tokios situacijos aspektus kalbėta pirmoje šių pastabų dalyje, tačiau ši tema žymiai platesnė, nes kiekvienas spiningininkas savo praktikoje susidūrė su netipiškais neryžtingo plėšriųjų žuvų domėjimosi masalais atvejais, apie kuriuos dabar ir pasvarstykime.