Sukriukė Mepps Aglia Decoree Gold Red 3 6,5g

Tai nutiko prieš penkiolika metų. Lapkričio 4 d. atvykau prie vieno nedidelio tvenkinio netoli Kauno. Čia lankydavausi gana dažnai, laimikiu irgi dažniausiai likdavau patenkintas, tačiau pastarosios žūklės šiame vandens telkinyje nelabai džiugino. Juokaudamas pasakysiu, jog veikiausiai todėl, kad tą atmintiną dieną (ir ne tik tą!) galėčiau reabilituotis už visas paskutines nesėkmes. Net neįtariau, kad manęs laukia didžiulis siurprizas.

Jei anksčiau sukriukėmis gaudydavau itin retai, tai pastaruoju metu, o ypač pastaruosius penkis sezonus, žvejojau tikrai dažnai. Kalbu būtuoju laiku, kadangi, kaip vėliau pamatysite, šių žuvų gaudymas besisukančiomis blizgėmis dabar dar nebus toks efektyvus kaip vasarą.

Besisukančias blizgutes, tiek daug metų džiuginusias žvejus, pamažėle pamiršome. „Pradedančiųjų masalas“ – oriai atsako kiek prakutęs spiningautojas, švystelėdamas dvidešimt eurų į vandenį. Suprask – brangus vobleris yra geriausias. Sukriukės, liaudyje vadinami „mepps‘ais“ išgyvena didžiausią dramą: vartiklės, silikoniniai masalai, vobleriai – štai pagrindinis naujų laikų spiningautojo ginklas...

Spiningavimas sukriukėmis kurį laiką buvo „priblėsęs“ – žvejai dažniausiai pirkdavo voblerius arba guminukus. Tačiau vėliau susidomėjimas šiais masalais vėl atsinaujino. Nepasakyčiau, kad įvyko kažkoks ypatingas lūžis, bet tokio tipo blizgių spiningautojai perka vis daugiau.

Rugpjūčio antra pusė, rugsėjis lydekų gaudytojams turėtų asocijuotis su šių plėšrūnių gaudymo sezono pradžia. Aš taip kalbu turėdamas omenyje faktą, kad šios plėšrūnės, kaip ir gegužės mėnesį, vėl teigiamai ima žiūrėti į metalinius masalus.

Nors ešerių sekliose Nemuno įlankose neretai užkimba po keliolika ar net po keliasdešimt per pusdienį, o jų žūklė labai užkrečianti, pasitaiko pagauti ir visai nemenkų, lyginant apskritai su šių žuvų dydžiu, tačiau daugeliui spiningautojų jie yra pernelyg menkas laimikis. Ką gi, galime Nemuno įlankose paieškoti ir kitokių plėšrūnų...

Jei paklaustume spiningautojų, kokie Nemuno ruožai (turiu omenyje upės dalį žemiau Kauno HE) patys žuvingiausi, visi vienbalsiai patvirtintų, kad tie, kur yra dambų. Žinoma, tų tikrųjų akmeninių, bet ne smėlinių. Tačiau Nemune rastume ir daugiau gerų žūklaviečių. Beje, jos dar geros ir tuo, kad čia rečiau spiningaujama, todėl, kalbant meškeriotojų kalba, nėra „nugaudytos“.

Sukriukės yra žinomos, kaip viršutiniams arba ne giliau ne viduriniams vandens sluoksniams tinkami spininginiai masalai. Tačiau apie tai reikėtų kalbėti veikiau būtuoju laiku ir tik apie klasikines sukriukes, kadangi jų modelių skaičius gerokai prasiplėtė.

Įpratome, kad lietuviška vasara nenuspėjama, tačiau vienas dalykas kartojasi nuolatos – kažkuriuo metu įsivyrauja sausi ir karšti orai. Tokiu metu vandens lygis upėse krenta, vanduo pasiekia šiltos arbatos temperatūrą, išskaidrėja.

Besisukančias blizges arba kitaip sukriukes žvejai neretai vadina masalu pradedantiesiems spiningautojams. Tai, sakyčiau, skamba nepelnytai įžeidžiamai. Ir visai ne todėl, kad aš jomis gaudau vis dažniau, o savęs „pradinuku“ tikrai nevadinčiau.

Ar spiningininkas turi šansą suvilioti lydeką, ešerį, šapalą ar salatį, kuris atsivijo masalą, tačiau nestvėrė jo, nes atakai nebeužteko laiko? Nuomonės šiuo klausimu – prieštaringos, tačiau daugelis spiningavimo autoritetų vis dėlto pripažįsta, kad galimybės išprovokuoti meškeriotojui pasirodžiusio, bet nesiryžtančio atakai  plėšrūno kibimą – tokios pat, kaip ir patirti nesėkmę. Tai yra lygios. Ko spiningininkui griebtis, kai ant vienos ir ant kitos svarstyklių lėkštės guli po 50 procentų? Apie kai kuriuos tokios situacijos aspektus kalbėta pirmoje šių pastabų dalyje, tačiau ši tema žymiai platesnė, nes kiekvienas spiningininkas savo praktikoje susidūrė su netipiškais neryžtingo plėšriųjų žuvų domėjimosi masalais atvejais, apie kuriuos dabar ir pasvarstykime.