Sukriukė Lucky John Excentric In-Line

Liepos mėnuo yra toks metų laikas, kada negaliu apsispręsti, kokias žuvis geriausiai spiningauti. Teoriškai turėtų kibti visos plėšrūnės – pradedant šamais ir baigiant ešeriais, o praktiškai dažniausiai nekimba niekas. Bet čia iš to posakio apie šokėją ir jam trukdančias aplinkybes. Kad taip nenutiktų – einu vilioti šapalų.

Atrodo, kad pagauti šiais laikais spiningu ešerį visiškai lengva. Tas tiesa. Bet pažiūrėkime, kaip skiriasi spiningautojų laimikiai: vienas žvejys ruošiasi grįžti namo nešinas tuzinu klumpinių kuprių (mažesnius paleido), kito meškeriotojo skiaurėje pliuškenasi keletas piršto dydžio ešeriukų. Skirtumas akivaizdus.

Pasižiūrėjus iš šalies spiningavimas atrodo ne itin sudėtingas užsiėmimas. Atsitiktiniam stebėtojui veikiausiai pasirodys, kad žvejys mėto masalą bet kaip, nelabai stengdamasis jį nusviesti kryptingai, veikiau meta aklai, galbūt kuo toliau nuo kranto, traukia vilioklį irgi be jokio tikslinio manevravimo, o tik paprasčiausiai sukdamas ritės rankenėlę.

Sukriukių lapeliai gali būti patys įvairiausi. Lapelio forma apsprendžia, stovinčiame ar tekančiame vandenyje geriausiai vienokio ar kitokio tipo sukriukėmis geriau žvejoti, kokį konkretų sukriukės modelį, jei gaudome upėje kokia kryptimi (pasroviui, prieš srovę, skersai tėkmės) ir kaip greitai reikėtų traukti šį masalą.

Nors straipsnis ne apie velkiavimą, bet pradėsiu nuo šio žūklės būdo. Taigi, susiruošiame su draugu į Nemuną velkiauti. Toli nevažiuosime, pasisukinėsim netoli miesto. Deja, Kaune yra vos viena prieplauka ir ta „šlagbaumais“ uždaryta – pasipinigauti kažkas sumanė. Todėl valtį įsileidžiame Nevėžyje, netoli santakos su Nemunu, rizikuodami, kad aplinkosaugininkai surašys baudos protokolą. O ką daryti? Ta vieta, kur valtį įleidome, labai dėkinga, nes gali, jei Nemune nekimba, Nevėžyje laimę bandyti. Yra buvę, kad vienoje upėje visiškas kibimo štilius, o kitoje – normaliai...

Bet kuriai šeimininkei sukelia siaubą vienintelis žvejo laimikis – ešeriai. Tačiau pačiam meškeriotojui dryžuotieji yra visai mielos žuvys, žinoma, jei jie yra bent sprindžio dydžio. Na, o dviejų sprindžių dydžio ešeriai – netgi labai pageidaujami. Ir nors šie plėšikai neretai žvejus gelbsti pačiose beviltiškiausiose situacijose, jų žūklė turi irgi savus niuansus, o ešeriai, kaip ir dera bet kuriai žuviai, – gali kibti puikiai, vidutiniškai arba būti visiškai apatiški. Beje, toks ir yra šią liepą jų kibimas, tikiuosi, kad rugpjūčio pradžioje įgaus teigiamą pagreitį ir artėjant rudeniui vis gerės. Bet bandykime pažvejoti ešerių dabar. Tarkim, kur nors nedideliame ežere, tvenkinyje arba karjere.

Ar spiningininkas turi šansą suvilioti lydeką, ešerį, šapalą ar salatį, kuris atsivijo masalą, tačiau nestvėrė jo, nes atakai nebeužteko laiko? Nuomonės šiuo klausimu – prieštaringos, tačiau daugelis spiningavimo autoritetų vis dėlto pripažįsta, kad galimybės išprovokuoti meškeriotojui pasirodžiusio, bet nesiryžtančio atakai  plėšrūno kibimą – tokios pat, kaip ir patirti nesėkmę. Tai yra lygios. Ko spiningininkui griebtis, kai ant vienos ir ant kitos svarstyklių lėkštės guli po 50 procentų? Apie kai kuriuos tokios situacijos aspektus kalbėta pirmoje šių pastabų dalyje, tačiau ši tema žymiai platesnė, nes kiekvienas spiningininkas savo praktikoje susidūrė su netipiškais neryžtingo plėšriųjų žuvų domėjimosi masalais atvejais, apie kuriuos dabar ir pasvarstykime.