Guminukas Lucky John Tioga Fat 3.9"

Praeitame rašinyje daugiausiai dėmesio skyriau sterkų žūklavietėms ir po to išsyk perėjau prie įrankių pasirinkimo – kalbėjau apie spiningą. Galbūt toks minčių dėstymo planas ir nėra pats geriausias, paprastai apie įrangą pasakoju straipsnio pabaigoje. Na, bet jei jau pradėjau, toliau tęsiu tokiu pačiu principu...

Jei jau apsišarvavote angeliška kantrybe ir užsibrėžėte tikslą pagauti metrinę lydeką, įsigijote tvirtą įrangą, tam tinkamus pintus valus, belieka išsirinkti ir reikalingus masalus. Ateis eilė ir jiems, o kol kas šiek tiek teorinių žinių.

Atvirai kalbant, abejoju, ar visi spiningautojai įsivaizduoja, ką jų traukiamas masalas daro po vandeniu ir kaip jis atrodo plėšrūnėms. Manding, jog kai kurie meškeriotojai paprasčiausiai mėgdžioja labiau patyrusius ir sėkmingai žuvaujančius žvejus.

Praeitame šio ciklo straipsnyje kalbėjau apie guminukų spalvas. Faktas, kad skaitytojai norėtų konkretumo – kokių firmų ir kokie modeliai būtų geriausi naktinei sterkų ir lydekų žūklei.

Tvirtai teigti, koks vilioklis bus geriausias viename ar kitame vandens telkinyje viliojant tik tokias ir ne kitokias žuvis, galima tik tuomet, kai ten žuvauji ne metus ir ne du. Aišku, prioritetai laikui bėgant gali keistis, tačiau kažkada buvę kibūs masalai dažniausiai nepraranda „paklausos“ net praėjus dešimtmečiams.

Smagi žuvis tas ešerys. Net sunku įsivaizduoti, kiek žavesio prarastų žūklė spiningu, jeigu šios žvynuotosios nebūtų. Oi, kiek kartų dygų peleką turintis padaras išgelbėjo ne vieną meškeriotoją nuo visiško fiasko...

Visada mėgau eksperimentuoti. Arba kažkaip savaip „pagerinti“ masalus. Nesakau, kad visi tokie „gerinimai“ būdavo vykę, nesyk esu ir sugadinęs brangius vilioklius. Tačiau gyveni ir mokaisi. O tomis pamokomis norėčiau pasidalyti su skaitytojais.

Kaip rašiau įvadiniame rašinyje, norint sužvejoti stambesnių lydekų, ešerių, o kitąsyk ir sterkų, nebūtina ieškoti dar „neliestų“ spiningautojų plotų, kur, mūsų nuomone, žuvys mažai „apgaudytos“, bet rinktis kaip tik labai gerai žinomas žūklavietes. Tos žūklavietės ypatingos tuo, kad jas iš tolo aplenkia meškeriotojai, nes čia yra daug kliuvinių.

Kadangi įrankius ir masalus sterkų džigavimui jau įsigijome ar bent apžvelgėme praeituose dviejuose šio ciklo rašiniuose, dabar būtų pats laikas pažvejoti...

Ūsorius spiningu pradėjau gaudyti labai seniai, net nepamenu prieš kiek metų, bet tuo laiku jau buvo atsiradę vobleriai ir būtent jais sužvejojau pirmuosius kelis ūsus.

Žvejai kalbėdami apie guminukus dažnai pabrėžia dvi jų savybes: „valgomas“ arba „nevalgomas“. Kas turima omenyje veikiausiai aišku, tačiau kodėl retai kada užsimenama apie tai, kad šie masalai skęsta arba ne? O juk guminuko plūdrumas yra ne mažiau svarbus, nes, tarkim, pirkdami voblerius spiningautojai visų pirma į tai ir kreipia dėmesį.

Stambios lydekos, kurias mes dažnai vadiname „krokodilais“, labai geidžiamas, tačiau pastaruoju metu gana retas žvejų laimikis. Nenuostabu, nes kiekvienas iš vis didėjančios meškeriotojų armijos trokšta trofėjinio dydžio plėšrūnės.

Mūsų vandenyse spiningautojai dažniausiai žvejoja su guminukais maudami juos ant vidutinių arba sunkesnių galvakablių, turiu omenyje svorį maždaug nuo 12 g. Ir tokio galvučių masės pasirinkimo beveik neįtakoja metų laikas – tiesiog mes taip įpratę džigauti. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo masalo dydžio, nes užmovus Big Bait serijos riperį ar tvisterį ant tokios galvutės kabliuko, jos masė minėtam viliokliui iš tiesų bus nedidelė. Tačiau dabar kalbėsiu apie standartinius mūsų ežerams, tvenkiniams ar upėms 5–9 cm dydžio guminukus.

Darganotą dieną lydekos taip godžiai stverdavo Tioga guminuką, kad iš nasrų kyšodavo tik „šratas“

Mėgstu gaudyti sterkus naktimis. Ypač rudenį, kuomet upėse apmiršta vandenžolės, vandens lygis kyla, o blausiaakiai dar prietemoje ima artėti prie krantų.

Esu sakęs savo straipsniuose, kad spiningavimą su Carolina Rig, kaip ir su Texas rig, Florida rig ir panašiomis sistemėlėmis, galima būtų priskirti atskiram spiningavimo būdui. Nors, kaip pamatysite vėliau, žūklė šia sistemėle yra tarsi keleto spiningavimo stilių mišinys.

Rudenį ties sėkliais, meldais apaugusiais pakraščiais ežerų vanduo primena sultinį, kuriame plaukioja šimtai tūkstančių šiųmetinių žuvyčių, kurias savisaugos instinktas suveja į dideles kaimenes, nes būryje esantį mailių ešeriams sunkiau pastverti, tačiau ir dryžuotašoniai nesnaudžia – jie ieško būdų, kaip išblaškyti mailiaus būrius ir taip pat susiburia į tuntus, kurie apsupa mailiaus būrį ir veja jį, o atsiskyrusias žuveles pastveria. Spiningautojams šiuo laikotarpiu reikia žinoti, kad gali grįžti be laimikio, jei masalinėje neturės kelių centimetrų mikromasalų, imituojančių mailių, o pastaruoju metu dažnai pasitaiko, kad ešeriai reaguoja tik į tuos masalus, kurie skleidžia kvapo šleifą.

Šįmet mano sterkų laimikiai ne kažin kokie. Šių plėšrūnų gaudymo sezonas dar tik prasidėjo, dar vasara, bet paprastai jau iki rugpjūčio vidurio dažniausiai galiu pasigirti pagavęs apie tuziną blausiaakių. Kita vertus, mažiau ir žvejojau, šitos vasaros karščiai nepalankūs sterkų žūklei. Bet pagaliau atvėso, palijo, vanduo susidrumstė, tad galima tikėtis rezultatų pagerėjimo, juolab labai knieti išbandyti naujus masalus.

Kai Kuršių marios sužydi nuo dumblių sankaupų, didžiuliuose marių akvatorijos plotuose prasideda deguonies badas. Žuvys šiuos ekstremumus nujaučia iš anksto ir traukiasi į upių deltas, kur įplūsta šviežio vandens, o kitos kyla prieš srovę ir įsikuria duburiuose ties Nemuno dambomis, senvagėse ir protakose. Vieni pirmųjų, traukdamiesi iš pavojingų Kuršmarių vietų, Nemuno deltoje pasirodo ešeriai ir pradeda ūgtelėjusio per vasarą mailiaus medžiokles.