Guminukas Lucky John Tioga 2.4'

Nuo gegužės 16 d. pagal mūsų šalies mėgėjų žvejybos taisykles jau galima pradėti žvejoti salačius. Atvirai pasakius, tas „leidimas“ bent porą savaičių pavėluotas, nes šylant klimatui šios žuvys daugumoje mūsų upių jau būna išneršusios gerokai anksčiau.

Jei koks nors žvejys sugalvotų prisigaudyti daug ešerių, jis tikrai neitų jų meškerioti į Nerį – ne tas „adresas“. Nors, kaip pamatysite vėliau, jų čia yra devynios galybės, bet ši upė turi savo specifiką ir tikslingai žvejoti (ir daug pagauti!) dryžuotuosius šioje upėje nėra taip paprasta.

Pati įdomiausia straipsnio vieta žvejams, be abejonės, yra pasakojimas apie masalus ir jų panaudojimo būdus. Kadangi silikoniniai viliokliai daugelio žvejų nuomone (aš suabejočiau) gaudant sterkus pas mus neturi sau lygių, pasakosiu apie juos. Džigavimo technikos neminėsiu, nes tai kartojama nuolat. Be to ir tema ne visai ta, nes juk kalbu apie į vidurinius vandens sluoksnius pakilusius plėšrūnus.

Praeitame rašinyje aš gal pernelyg optimistiškai paminėjau vidutinio dydžio upėse gundomus sterkus. Išties jų ten reta, išimtis būtų Nevėžis. Kadangi reta, tuomet koncentruokimės į lydekų gaudymą, pastarųjų plėšrūnių pas mus tikrai netrūksta, nors galbūt kažkas puls prieštarauti. Puikiai suprantu, nes nepamenu atvejo, kada žvejams žuvų buvo per daug ar bent jau pakankamai.

Visgi guminuko plūdrumas nebūtinai priklauso nuo jo masės, nes silikonas gali būti visiškai plūdrus, nors pakankamai sunkus, būna labai lengvas, tačiau gana greitai skęsta. Suprantama, tai priklauso nuo medžiagos, iš kurios vilioklis pagamintas, sudėties. Paprastai ant pakuočių, masalų reklaminiuose aprašymuose nurodoma, kad šie ar anie riperiai yra plaukiantys.

Nevėžio žemupys yra unikalus daugeliu aspektų. Visų pirma, rudenį čia susirenka ne tik šios upės žuvys, bet dalis žvynuotųjų atplaukia ir iš Nemuno, kadangi Nevėžyje nestinga itin gilių duobių, vanduo nesraunus, dugnas sąlyginai minkštas, žodžiu, žiemojimui žuvims sąlygos idealios. Kur žuvys – ten ir žvejai.

Dažnai girdi: „Gera vieta, nes ten kimba žuvys“. Koks nors mažiau patyręs meškeriotojas viską supranta pažodžiui – jei jau toji vieta tikrai gera, tai ir žuvys ten masalus griebia visada – rytas ar vakaras, ruduo ar vasara.

Labai dažnai žvejams sunku peržengti savo įsitikinimus. Ypač sudėtinga, kuomet tie įsitikinimai laužti ne iš piršto, bet yra daugiametė praktinė išdava. Tačiau laikas nestovi vietoje ir kinta ne tik įvairi žvejybinė įranga, masalai, tačiau, kas keisčiausia, dar ir žuvų poelgiai.

Jei manęs šiuo metu paklaustų, koks yra kvailiausias lietuviškas posakis, atsakyčiau, kad „šiluma kaulų nelaužo“. Be abejo, ji kaulų nelaužo, tačiau, turint omeny šios vasaros orus, alsina, dusina, degina... Jei manęs paklaustų, koks dabar yra per TV žinias labiausiai erzinantis pranešimas, atsakyčiau, jog „mėgstančius šilumą galime nudžiuginti – Lietuvoje ir toliau laikysis rytinis ciklonas, todėl termometro stulpelis nenukris žemiau 27 °C atžymos“. Ir tariama saldžiai, su šypsena, džiaugsmu, nors, garantuoju, kad tai sakiusi meteorologė sėdi kondicionierių prikimštoje patalpoje.

Praeitame rašinyje daugiausiai dėmesio skyriau sterkų žūklavietėms ir po to išsyk perėjau prie įrankių pasirinkimo – kalbėjau apie spiningą. Galbūt toks minčių dėstymo planas ir nėra pats geriausias, paprastai apie įrangą pasakoju straipsnio pabaigoje. Na, bet jei jau pradėjau, toliau tęsiu tokiu pačiu principu...

Jei atsisukčiau per petį, tarkim, dvidešimt metų atgal, veikiausiai pamatyčiau, kad nuo tų laikų žūklėje pasikeitė nelabai daug kas. Na, taip, įranga dabar gerokai tobulesnė, tačiau, mano akimis, tiek žvejų, tiek ir žuvų yra tiek pat arba labai panašiai. Kita vertus, vieną pokytį vyresni meškeriotojai mato labai didelį – anuo metu žiemos buvo gerokai šaltesnės ir pavasariniai ledonešiai išvalydavo upių dumblą, plaukiančios lytys pagilindavo, keisdavo upių vagas, priekrantes ir krantus.

Praeitame šio ciklo straipsnyje kalbėjau apie guminukų spalvas. Faktas, kad skaitytojai norėtų konkretumo – kokių firmų ir kokie modeliai būtų geriausi naktinei sterkų ir lydekų žūklei.

Smagi žuvis tas ešerys. Net sunku įsivaizduoti, kiek žavesio prarastų žūklė spiningu, jeigu šios žvynuotosios nebūtų. Oi, kiek kartų dygų peleką turintis padaras išgelbėjo ne vieną meškeriotoją nuo visiško fiasko...

Kaip rašiau įvadiniame rašinyje, norint sužvejoti stambesnių lydekų, ešerių, o kitąsyk ir sterkų, nebūtina ieškoti dar „neliestų“ spiningautojų plotų, kur, mūsų nuomone, žuvys mažai „apgaudytos“, bet rinktis kaip tik labai gerai žinomas žūklavietes. Tos žūklavietės ypatingos tuo, kad jas iš tolo aplenkia meškeriotojai, nes čia yra daug kliuvinių.

Ūsorius spiningu pradėjau gaudyti labai seniai, net nepamenu prieš kiek metų, bet tuo laiku jau buvo atsiradę vobleriai ir būtent jais sužvejojau pirmuosius kelis ūsus.

Šapalų žūklė spiningu mums dažniausiai asocijuojasi su mažais vobleriais bei sukriukėmis. Šįmet guminukais sėkmingai šias žuvis gaudžiau Neryje vasarą, rudens pradžioje ir viduryje, dieną ir naktį, ta tema parašiau ne vieną straipsnį. Manyčiau, kad šapalų žūklėje mes silikoninius masalus dar pernelyg mažai išnaudojame. Bandau užpildyti šią spragą, nes pasakosiu apie šapalų žūklę guminukais vėlų rudenį ir žiemą Nevėžyje.

Stambios lydekos, kurias mes dažnai vadiname „krokodilais“, labai geidžiamas, tačiau pastaruoju metu gana retas žvejų laimikis. Nenuostabu, nes kiekvienas iš vis didėjančios meškeriotojų armijos trokšta trofėjinio dydžio plėšrūnės.

Ateina toks metų laikas, kuomet plėšriosios ir visaėdės žuvys nepraleidžia progos pasmaližiauti smulkiu mailiumi. Tiesa sakant, tas smulkumas yra sąlyginis, kadangi (o dabar juk spalis) šiuo metu karpinių žuvų šiųmetukai paaugę maždaug iki 3 cm dydžio. Tad tokią „žuvelę“ jau galima užkabinti ant mažo kabliuko. Bet to mes nedarysime, kadangi yra panašaus dydžio silikoninių masalų, tad smagiau bus spiningauti. Ir viliosime guminukais retai spiningu gaudomą meknę.

Sunku dabar pasakyti, kas mane kažkada pastūmėjo panašiems eksperimentams. Gal pirmiausiai tai, kad žvejodami žiemą iš po ledo seni žvejai ant blizgutės kabliukų maudavo ešerio akį. Galbūt tuometinis labai efektyvus salačių spiningavimas, kuomet aukščiau vartiklės rišdavo papildomą kabliuką ir ant jo pritaisydavo muselę arba tą kabliuką tiesiog apvyniodavo baltu metalu blizgančia folija. Beje, tokia salačių žūklė šiuo metu yra uždrausta. O gal visiems seniai žinoma šoninio pavadėlio sistemėlė. Nors veikiausiai viskas kartu.

Darganotą dieną lydekos taip godžiai stverdavo Tioga guminuką, kad iš nasrų kyšodavo tik „šratas“