Guminukas Lucky John Rock Craw 2”

Nevėžio žemupys yra unikalus daugeliu aspektų. Visų pirma, rudenį čia susirenka ne tik šios upės žuvys, bet dalis žvynuotųjų atplaukia ir iš Nemuno, kadangi Nevėžyje nestinga itin gilių duobių, vanduo nesraunus, dugnas sąlyginai minkštas, žodžiu, žiemojimui žuvims sąlygos idealios. Kur žuvys – ten ir žvejai.

Ne veltui šįmet tiek daug rašau apie vandenžoles – tvanki ir, palyginti, drėgna vasara ir jos „tęsinys“ prasidėjus rugsėjui sudaro puikias galimybes augti augalams. Beje, jokia išimtis nebus ir vandens augalai, kadangi nemaža dalis jų veša sekliai ir keroja ten, kur gruntas yra maistingesnis. Kaip žinia, apsemtose telkinių pakrantėse, priekrantėse ir susidaro tokios sąlygos.

Sugalvoti kažką „Tooookio!“, t. y. kuo arba kaip negaudo kiti žvejai svajoja kiekvienas meškeriotojas. Žinoma, jei tas sumanytas masalas ar masalo pravedimo būdas rezultatyvus, nes kitu atveju visi šie išradimai neturi prasmės.

Praeitame rašinyje kalbėjau apie pelkėtų ežerėlių raudes. Tačiau juose kartais galima pagauti ir kuojų. Tačiau tik kartais, kadangi šios žuvys nemėgsta rūgštaus vandens, negali ištverti ir menko deguonies kiekio.

Prieš pradėdant plėtoti pagrindinę rašinio mintį, vėl tenka kartotis, kad kovas spiningautojams yra bene prasčiausias iš visų dvylikos metų mėnesių – upės ištvinusios, drumstos, sraunios, o ežeruose tik baigia tirpti ledas. Tačiau viena spiningautojų grupė laimikiais nesiskundžia, tai – upėtakių gaudytojai.

Ežerų žuvys gyvena kitokiu gyvenimo ritmu nei upių ar tvenkinių, nors pastarieji vandens telkiniai daug kuo panašūs į ežerus. Kita vertus – ežeras ežerui nelygu, bet skaitykite ir suprasite. Neišsitęsiu pasakodamas apie visas šiuose vandens telkiniuose gyvenančias žvynuotųjų rūšis, apsiribosiu lydekomis.

Smagi žuvis tas ešerys. Net sunku įsivaizduoti, kiek žavesio prarastų žūklė spiningu, jeigu šios žvynuotosios nebūtų. Oi, kiek kartų dygų peleką turintis padaras išgelbėjo ne vieną meškeriotoją nuo visiško fiasko...

Viename iš savo straipsnių pasakojau, kaip galima greitai pasidaryti žieminį masalą velnią. Dabar norėčiau pasidalyti patirtimi apie gerokai „gudresnius“ velnius, juolab, kad tokių vilioklių gamyba suteikia žvejui daug galimybių įvairiems eksperimentams. Bemeškeriodami velniais mes galime atrasti dar iki šiol nebandytų šių masalų variantų arba išsirinkti tokius, kurie pasirodys tinkamiausi vienomis arba kitomis žūklės sąlygomis.

Jau esame įpratę, kad ypač daug naujų spininginių masalų patenka pas mus iš JAV. Nemanau, kad amerikiečių žvejai išradingesni už mūsiškius, tačiau ten bet kokia naujovė tuojau pat išreklamuojama, kažkas puola ją gaminti masiškai pramoniniu būdu ir, suprantama, uždirba iš to pinigus. Dalis naujų vilioklių Europoje taip ir neprigyja, Lietuva – jokia išimtis, nes kai kurie egzotiniai masalai paprasčiausiai nevilioja mūsiškių žuvų.

Teko skaityti internete, kad vėgėles spiningu gali gaudyti praktiškai visais populiariausiais dirbtinės kilmės masalais, t. y. guminukais, vobleriais, vartiklėmis. Įdomiausia, kad tekstai ten žodis žodin sutampa, gal tik keletas buvo parašyti savaip, tačiau galima atskirti, kad tai – kopijos iš kažkokio pirminio šaltinio. Išsyk pasakysiu, kad vobleriai ir vartiklės vėgėlių žūklei mažiausiai tinka.

Niekada nevažiuoju į žūklę tam nepasiruošęs. Jei staiga koks nors bičiulis paskambina ir pasako: „Tuojau pat kraukis meškeres ir varom“, aš atsakau, kad ne. Taip atsakau, nes žinau, kad po to gailėsiuosi – būtinai ką nors iš reikalingų žūklėje daiktų, tegul ir mažmožių, paliksiu namuose ir to „kažko“ man verkiant trūks (Merfio dėsnis), o tai gadina nuotaiką...

Vaivorykštinius upėtakius Lietuvoje žvejai kartais pagauna Merkio aukštupyje, kai kuriose kitose upėse, teko girdėti, kad net Kauno mariose iš po ledo. Tačiau mūsų natūralių vandenų šiomis žuvimis niekas specialiai nežuvina, jei neskaitysime Šešupės atkarpos, į kurią Marijampolės muselininkų klubas prileido vaivorykštinių upėtakių gaudymui pagal licencijas. O atsitiktiniai vaivorykštukai meškeriotojams pakliūva pabėgę iš žuvivaisos arba privačių tvenkinių. Būtent apie vaivorykštinių upėtakių žūklę tvenkiniuose ir noriu papasakoti.

Nesu ultralight pradininkas Lietuvoje. Bet tikrai nesuklysiu teigdamas, kad pradėjau žvejoti šiuo būdu dar tada, kai mūsų šalyje tinkamos įrangos žūklės parduotuvėse nebuvo ir tekdavo perdirbinėti muselines meškeres, siųstis spiningus iš užsienio, galvakablius gamintis pagal užsakymą arba spiningauti žieminėmis avižėlėmis, o apie pintas arba specialias tam skirtas gijas galėjome tik pasapnuoti.