Guminukas Lucky John Joco Shaker 3,5"

Skaitytojai iš straipsnio autoriaus visada tikisi vieno ir to paties: kokį masalą pasirinkti gaudant konkrečios rūšies žuvis, kokioje vietoje ir kur tą masalą užmesti, kaip jį traukti ir taip toliau. Turiu jus nuvilti – rašysiu tik apie tai, kaip žvejoju pats. Aišku, kažkiek paminėsiu ir masalus, bent jau nurodysiu jų rūšis ir formas, tačiau kažkokių konkrečių receptų tikrai neišrašysiu.

Nemaža dalis spiningautojų dažniausiai spiningą į rankas paima tuomet, kai pasibaigia draudimas gaudyti lydekas. Masalai būna patys įvairiausi ir kas keisčiausia, jog guminukai sezono pradžioje nėra tokie populiarūs, kaip žvejojant aštriadantes rudenį.

Pati įdomiausia straipsnio vieta žvejams, be abejonės, yra pasakojimas apie masalus ir jų panaudojimo būdus. Kadangi silikoniniai viliokliai daugelio žvejų nuomone (aš suabejočiau) gaudant sterkus pas mus neturi sau lygių, pasakosiu apie juos. Džigavimo technikos neminėsiu, nes tai kartojama nuolat. Be to ir tema ne visai ta, nes juk kalbu apie į vidurinius vandens sluoksnius pakilusius plėšrūnus.

Sterkus gaudau jau labai seniai. Kodėl ežeruose? Juk visi puikiai žino, kad palankesnės sąlygos augti ir veistis šiems plėšrūnams yra Nemune, Kuršių ir Kauno mariose, tvenkiniuose, trumpiau tariant, kur tekantis ar bent šiek tiek judantis vanduo, nes ten sterkas judresnis, aktyviai maitinasi praktiškai ištisus metus, vadinasi, ir auga greičiau...

Visgi guminuko plūdrumas nebūtinai priklauso nuo jo masės, nes silikonas gali būti visiškai plūdrus, nors pakankamai sunkus, būna labai lengvas, tačiau gana greitai skęsta. Suprantama, tai priklauso nuo medžiagos, iš kurios vilioklis pagamintas, sudėties. Paprastai ant pakuočių, masalų reklaminiuose aprašymuose nurodoma, kad šie ar anie riperiai yra plaukiantys.

Kada ima bėgti paskutinės lapkričio dienos (tokios trumpos, kad kitaip ir nepasakysi) meškeriotojams sapnuojasi pirmasis ledas. Deja, išties dažniausiai tiktai sapnuojasi, nes per pastarąjį dešimtmetį bent truputį didesnius vandens telkinius jis dažniausiai padengia sausį ar vasarį. Žodžiu, tada prasideda laikotarpis, kurio neįvardysi rudeniu, bet tai nėra ir žiema.

Jei prieš mėnesį pagauti lydekų didžiosiose mūsų upėse nesudarė problemų, tai likus porai savaičių iki kalendorinės žiemos, net ir šios praktiškai visus metus aktyvios plėšrūnės tapo sunkiai suviliojamos. Nieko nuostabaus, nes lydekos, kaip ir visos kitos žuvys, „aptingo“ dėl smarkiai atvėsusio vandens, iš ankstesnių buvusių gerų žūklaviečių jos pasitraukė į gelmes. Bet yra ir kitų dalykų, kurie įtakoja smarkiai sumažėjusį laimikių skaičių – dabar iš esmės pakito aštriadančių gaudymo taktika, masalai, o žvejai, kitaip nei žvynuotosios, savo įpročius keičia ne instinktyviai.

Anądien su bičiuliu, kuris man tinka į sūnus, bet dėl to tikrai nėra prastas žvejys (sakyčiau, netgi priešingai), įsišnekėjom apie įvairias spiningavimo sistemėles guminukams. Kalbame tarsi aklas su kurčiu, kol galiausiai susiorientuojame, kad šnekame apie vieną ir tą patį, tačiau įvardijame skirtingai. Tiksliau prie tokios išvados prieinu aš, nes apie sistemėlę man aiškina draugas. Vadina jis šį montažą „pašniūrke“ ir mūsų pokalbio pradžioje labai nustemba, kad aš, tiek metų žvejodamas, nežinau tokio elementaraus dalyko.

Dažnai girdi: „Gera vieta, nes ten kimba žuvys“. Koks nors mažiau patyręs meškeriotojas viską supranta pažodžiui – jei jau toji vieta tikrai gera, tai ir žuvys ten masalus griebia visada – rytas ar vakaras, ruduo ar vasara.

Sudėtinga pasakyti, daug mūsų upėse lydekų ar ne. O sudėtinga jau vien todėl, kad ne visos upės ar upių atkarpos patinka šioms plėšrūnėms. Jei Nemune arba Neryje, paėjęs krantu kilometrą ar du, vis tiek pagausi bent vieną dantytąją, tai tokiose upėse, kaip Šešupė ar Šventoji jų gali nerasti ir labai ilgame ruože. Apie mažesnes upes nė nekalbu, nes kai kuriose, galima pagalvoti, kad tokios žuvys apskritai negyvena.

Praeitame rašinyje daugiausiai dėmesio skyriau sterkų žūklavietėms ir po to išsyk perėjau prie įrankių pasirinkimo – kalbėjau apie spiningą. Galbūt toks minčių dėstymo planas ir nėra pats geriausias, paprastai apie įrangą pasakoju straipsnio pabaigoje. Na, bet jei jau pradėjau, toliau tęsiu tokiu pačiu principu...

Atvirai kalbant, abejoju, ar visi spiningautojai įsivaizduoja, ką jų traukiamas masalas daro po vandeniu ir kaip jis atrodo plėšrūnėms. Manding, jog kai kurie meškeriotojai paprasčiausiai mėgdžioja labiau patyrusius ir sėkmingai žuvaujančius žvejus.

Nesu tikras, bet manau, jog galvakablio pirmtakas yra vadinamoji ofsetinė galvutė, kurią kai kurie vyresnį žvejai dar ligi šiol vadina rusišku žodžiu „čeburaška“. Galbūt tai mados įtaka, nes žūklėje irgi būna savotiškos mados, bet pastebėjau, jog keletą sezonų paeiliui ofsetinės galvutės tampa populiarios, po to ir vėl dauguma spiningautojų ima žvejoti praktiškai vien galvakabliais.

Tęsiu pasakojimą apie tai, kur lapkričio pabaigoje ir net gruodį, jei tik vanduo neužšalęs, galima sėkmingai gaudyti lydekas. Tiesa, vargu ar ten sužvejosite labai stambių, tačiau „padorių“ kitąsyk pasitaiko visai nemažai.

Praeitame šio ciklo straipsnyje kalbėjau apie guminukų spalvas. Faktas, kad skaitytojai norėtų konkretumo – kokių firmų ir kokie modeliai būtų geriausi naktinei sterkų ir lydekų žūklei.

Tvirtai teigti, koks vilioklis bus geriausias viename ar kitame vandens telkinyje viliojant tik tokias ir ne kitokias žuvis, galima tik tuomet, kai ten žuvauji ne metus ir ne du. Aišku, prioritetai laikui bėgant gali keistis, tačiau kažkada buvę kibūs masalai dažniausiai nepraranda „paklausos“ net praėjus dešimtmečiams.

Neseniai publikavęs straipsnį apie sterkų paieškas tvenkiniuose, dabar pasakosiu, kaip reikėtų gaudyti šiuos plėšrūnus. Spiningausime, suprantama, iš valties, masalui naudosime silikoninius vilioklius.

Nors ir neplanavau, visgi reikėtų pratęsti ankstesnį mano pasakojimą apie „pasivaikščiojimus su kuprine ant pečių“ vidutinio dydžio upių pakrantėmis. O tiksliau – apie įrangą, masalus, jų panaudojimą, norint suvilioti tų vandenų lydeką antroje rudens pusėje.

Kaip rašiau įvadiniame rašinyje, norint sužvejoti stambesnių lydekų, ešerių, o kitąsyk ir sterkų, nebūtina ieškoti dar „neliestų“ spiningautojų plotų, kur, mūsų nuomone, žuvys mažai „apgaudytos“, bet rinktis kaip tik labai gerai žinomas žūklavietes. Tos žūklavietės ypatingos tuo, kad jas iš tolo aplenkia meškeriotojai, nes čia yra daug kliuvinių.