Guminukas Lucky John J.I.B. Tail 1.5"

Taip, kaip pasakojau pirmoje rašinio dalyje, žvejoju iki liepos mėnesio pabaigos, vėliau, rugpjūtį, galima spiningauti jau vienu numeriu didesniais tvisteriais, nes mailius juk auga. Rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje pereinu prie aktyvios sterkų žvejybos ir salačiams nebelieka laiko. Bet vienas kitas salatis sterkams skirtais 5–7 cm dydžio guminukais vis dar susigundo. Užkimba jie prie dugno ir tuomet dažniausiai pakliūva tik stambesni egzemplioriai.

Apie silikonines varles pakankamai išsamiai esu kalbėjęs prieš tris su puse metų, rašinį galite rasti Salmo internetinės parduotuvės svetainėje. Šis straipsnis skiriasi nuo ankstesniojo, kadangi omenyje turėsiu ne vien varles, tačiau ir bet kokius silikoninius masalus su dviem ar daugiau galūnių (dviuodegius tvisterius, vabzdžių lervų imitacijas, vėžius ir panašiai), kurios traukimo metu smarkiai vibruoja.

Paskaitę pirmąją šio straipsnio dalį, veikiausiai kas nors pagalvojo, kad sterkams galima pagerinti gyvenimo sąlygas dirbtiniu būdu. Tarkim, pripylus į vandenį azoto, fosforo, kas suintensyvintų įvairių bakterijų ir dumblių dauginimąsi. Tokius dalykus išmeskite iš galvos, tai jau būtų totali nesąmonė, nes blausiaakiai, kaip ir bet kurios žuvys, opūs cheminiam užterštumui, sakyčiau, kad netgi priklausytų jautresnėms šiuo atžvilgiu žvynuotosios.

Kaip jau ir minėjau, lapkričio antroji pusė ir gruodžio pradžia niekada nelepina orais. Bet tame yra vienas retai minimas privalumas – smarkiai ištuštėja vandens telkinių pakrantės. Kadangi tokiomis sąlygomis žvejoti yra menkas malonumas, pirmiausiai „atkrenta“ tik šiaip mėgėjai užmesti meškerę. Gerokai sumažėja ir vyresnio amžiaus meškeriotojų, vaikų, nes šis laikotarpis sutampa su kvėpavimo takų virusinių infekcijų plitimu, gripo epidemijomis ir kitomis panašiomis ligomis. Seniems meškerės „vilkams“ dažnas negalavimas yra ir sąnarių skausmai, kurie šiuo metu kaip taisyklė smarkiai paūmėja.

Kada ima bėgti paskutinės lapkričio dienos (tokios trumpos, kad kitaip ir nepasakysi) meškeriotojams sapnuojasi pirmasis ledas. Deja, išties dažniausiai tiktai sapnuojasi, nes per pastarąjį dešimtmetį bent truputį didesnius vandens telkinius jis dažniausiai padengia sausį ar vasarį. Žodžiu, tada prasideda laikotarpis, kurio neįvardysi rudeniu, bet tai nėra ir žiema.

Anądien su bičiuliu, kuris man tinka į sūnus, bet dėl to tikrai nėra prastas žvejys (sakyčiau, netgi priešingai), įsišnekėjom apie įvairias spiningavimo sistemėles guminukams. Kalbame tarsi aklas su kurčiu, kol galiausiai susiorientuojame, kad šnekame apie vieną ir tą patį, tačiau įvardijame skirtingai. Tiksliau prie tokios išvados prieinu aš, nes apie sistemėlę man aiškina draugas. Vadina jis šį montažą „pašniūrke“ ir mūsų pokalbio pradžioje labai nustemba, kad aš, tiek metų žvejodamas, nežinau tokio elementaraus dalyko.

Nevėžio žemupys yra unikalus daugeliu aspektų. Visų pirma, rudenį čia susirenka ne tik šios upės žuvys, bet dalis žvynuotųjų atplaukia ir iš Nemuno, kadangi Nevėžyje nestinga itin gilių duobių, vanduo nesraunus, dugnas sąlyginai minkštas, žodžiu, žiemojimui žuvims sąlygos idealios. Kur žuvys – ten ir žvejai.

Labai labai seniai (bet tik kažkam seniai, man – ne), kuomet atsirado pirmieji silikoniniai masalai mūsų šalyje, mes žinojome vos dvi jų rūšis – riperius ir tvisterius. Gal po metų, o gal po dviejų, šie masalai netgi įgijo lietuviškus pavadinimus – silikoninės žuvelės ir silikoniniai kirminai. Beje, pastarųjų žodžių rašydamas nevengiu ir dabar. Nors, atvirai pasakius, koks nors naujosios spiningautojų kartos atstovas, kuris angliškai moka geriau nei lietuviškai, gal nė nesupranta, ką turiu omenyje taip vardydamas vilioklius.

Džigavimas nėra jau toks statiškas, monotoniškas darbas meškerykočiu, kaip gali pasirodyti iš šalies. Tai, sakyčiau, vienas sudėtingesnių spiningavimo stilių, reikalaujantis be galo daug žinių, o kai kada ir labai gero fizinio pasiruošimo. Tai nėra ir siauros specializacijos spiningavimas, kuomet pakanka nusipirkti tinkamą šiai žūklei kotą, ritę, valą, saują galvakablių, keletą guminukų, išmokti Antano ar Juozo siūlomą masalo traukimo būdą ir sėkmingai žvejoti.

Praeitame rašinyje kalbėjau apie pelkėtų ežerėlių raudes. Tačiau juose kartais galima pagauti ir kuojų. Tačiau tik kartais, kadangi šios žuvys nemėgsta rūgštaus vandens, negali ištverti ir menko deguonies kiekio.

Pradedančiajam spiningautojui perprasti džigavimo niuansus prireikia nemažai laiko, paprastai vieno sezono tam negana. Dar sudėtingiau įsisavinti žvejybą su Texas Rig, Carolina Rig ir panašiomis sistemėlėmis. Galima pasiūlyti daug paprastesnį būdą žuvauti silikoniniais masalais. Kalbu apie šoninio pavadėlio arba kitaip paternoster sistemėlę.

Atvirai pasakius, net nežinau kaip vienu žodžiu reikėtų vadinti vandens telkinius, apie kuriuos ruošiuosi pasakoti, kadangi jie gana skirtingi. Tačiau turi ir daug bendro – tai siauri, maždaug iki 7–10 m pločio ir ne visai seklūs vandens „koridoriai“, kuriuose yra bent šiokia tokia tėkmė. Dar vienas vienijantis bruožas – visi jie galiausiai įteka į kokį nors tvenkinį, ežerą, kai kurie jungia du minėtus stovinčio vandens telkinius.

Tęsiu pasakojimą apie rudeninę ešerių žūklę guminukais. Minėjau, kad rudens pradžioje dažniausiai spiningauju stovinčio vandens telkiniuose. Tačiau rudeniui persiritus į antrą pusę, žvilgsnis vis labiau krypsta upių link...

Veikiausiai niekas net nebandys prieštarauti, jei pasakysiu, jog patys populiariausi silikoniniai masalai yra taip vadinamieji riperiai, kurie savo forma primena žuvelę. Antri pagal populiarumą būtų tvisteriai. Jei apie pirmuosius masalus kalbama daug, tai apie antruosius kažkodėl gerokai mažiau.

Tai nutiko prieš trylika metų. Tie metai man apskritai buvo dosnūs stambių lydekų laimikiais, tačiau vienas įvykis įstrigo labiausiai...

Nors ir neplanavau, visgi reikėtų pratęsti ankstesnį mano pasakojimą apie „pasivaikščiojimus su kuprine ant pečių“ vidutinio dydžio upių pakrantėmis. O tiksliau – apie įrangą, masalus, jų panaudojimą, norint suvilioti tų vandenų lydeką antroje rudens pusėje.

Kaip rašiau įvadiniame rašinyje, norint sužvejoti stambesnių lydekų, ešerių, o kitąsyk ir sterkų, nebūtina ieškoti dar „neliestų“ spiningautojų plotų, kur, mūsų nuomone, žuvys mažai „apgaudytos“, bet rinktis kaip tik labai gerai žinomas žūklavietes. Tos žūklavietės ypatingos tuo, kad jas iš tolo aplenkia meškeriotojai, nes čia yra daug kliuvinių.

Bet kokių žuvų gaudymas turi savą specifiką. Tai, suprantama, taikoma ir plėšrūnėms. Kita vertus metų laikas irgi daro savas korekcijas, nes, tarkim, šapalą arba lydeką žvejoti pavasarį yra ne tas pats, kaip gaudyti įpusėjus vasarai arba baigiantis rudeniui.

Ešerys, vydamasis mailiaus būrelio imitaciją, pakeitė planus ir pabandė suryti „konkurentą“

Guminukai arba kitaip silikoniniai masalai dažniausiai žvejams asocijuojasi su džigavimu, įvairiais kitais įmantriais spiningavimo būdais, tarkim, Jig Rig, Carolina Rig ir panašiai. Aš dabar kalbu senus gerus tvisterius bei riperius, kurių dydis bus maždaug trys coliai.