Guminukas Lucky John J.I.B. Tail 1.5"

Džigavimas nėra jau toks statiškas, monotoniškas darbas meškerykočiu, kaip gali pasirodyti iš šalies. Tai, sakyčiau, vienas sudėtingesnių spiningavimo stilių, reikalaujantis be galo daug žinių, o kai kada ir labai gero fizinio pasiruošimo. Tai nėra ir siauros specializacijos spiningavimas, kuomet pakanka nusipirkti tinkamą šiai žūklei kotą, ritę, valą, saują galvakablių, keletą guminukų, išmokti Antano ar Juozo siūlomą masalo traukimo būdą ir sėkmingai žvejoti.

Praeitame rašinyje kalbėjau apie pelkėtų ežerėlių raudes. Tačiau juose kartais galima pagauti ir kuojų. Tačiau tik kartais, kadangi šios žuvys nemėgsta rūgštaus vandens, negali ištverti ir menko deguonies kiekio.

Pradedančiajam spiningautojui perprasti džigavimo niuansus prireikia nemažai laiko, paprastai vieno sezono tam negana. Dar sudėtingiau įsisavinti žvejybą su Texas Rig, Carolina Rig ir panašiomis sistemėlėmis. Galima pasiūlyti daug paprastesnį būdą žuvauti silikoniniais masalais. Kalbu apie šoninio pavadėlio arba kitaip paternoster sistemėlę.

Atvirai pasakius, net nežinau kaip vienu žodžiu reikėtų vadinti vandens telkinius, apie kuriuos ruošiuosi pasakoti, kadangi jie gana skirtingi. Tačiau turi ir daug bendro – tai siauri, maždaug iki 7–10 m pločio ir ne visai seklūs vandens „koridoriai“, kuriuose yra bent šiokia tokia tėkmė. Dar vienas vienijantis bruožas – visi jie galiausiai įteka į kokį nors tvenkinį, ežerą, kai kurie jungia du minėtus stovinčio vandens telkinius.

Tęsiu pasakojimą apie rudeninę ešerių žūklę guminukais. Minėjau, kad rudens pradžioje dažniausiai spiningauju stovinčio vandens telkiniuose. Tačiau rudeniui persiritus į antrą pusę, žvilgsnis vis labiau krypsta upių link...

Veikiausiai niekas net nebandys prieštarauti, jei pasakysiu, jog patys populiariausi silikoniniai masalai yra taip vadinamieji riperiai, kurie savo forma primena žuvelę. Antri pagal populiarumą būtų tvisteriai. Jei apie pirmuosius masalus kalbama daug, tai apie antruosius kažkodėl gerokai mažiau.

Tai nutiko prieš trylika metų. Tie metai man apskritai buvo dosnūs stambių lydekų laimikiais, tačiau vienas įvykis įstrigo labiausiai...

Nors ir neplanavau, visgi reikėtų pratęsti ankstesnį mano pasakojimą apie „pasivaikščiojimus su kuprine ant pečių“ vidutinio dydžio upių pakrantėmis. O tiksliau – apie įrangą, masalus, jų panaudojimą, norint suvilioti tų vandenų lydeką antroje rudens pusėje.

Kaip rašiau įvadiniame rašinyje, norint sužvejoti stambesnių lydekų, ešerių, o kitąsyk ir sterkų, nebūtina ieškoti dar „neliestų“ spiningautojų plotų, kur, mūsų nuomone, žuvys mažai „apgaudytos“, bet rinktis kaip tik labai gerai žinomas žūklavietes. Tos žūklavietės ypatingos tuo, kad jas iš tolo aplenkia meškeriotojai, nes čia yra daug kliuvinių.

Bet kokių žuvų gaudymas turi savą specifiką. Tai, suprantama, taikoma ir plėšrūnėms. Kita vertus metų laikas irgi daro savas korekcijas, nes, tarkim, šapalą arba lydeką žvejoti pavasarį yra ne tas pats, kaip gaudyti įpusėjus vasarai arba baigiantis rudeniui.

Ešerys, vydamasis mailiaus būrelio imitaciją, pakeitė planus ir pabandė suryti „konkurentą“

Guminukai arba kitaip silikoniniai masalai dažniausiai žvejams asocijuojasi su džigavimu, įvairiais kitais įmantriais spiningavimo būdais, tarkim, Jig Rig, Carolina Rig ir panašiai. Aš dabar kalbu senus gerus tvisterius bei riperius, kurių dydis bus maždaug trys coliai.

Praeitame straipsnyje daugiausiai dėmesio skyriau aplinkybėms, dėl kurių susidrumsčia vanduo. Taip pat rašiau, kaip į tai reaguoja dauguma mūsų žuvų. Dabar būtų laikas pakalbėti apie masalus, kurie labiausiai tinka spiningaujant drumstame vandenyje.

Ateina toks metų laikas, kuomet plėšriosios ir visaėdės žuvys nepraleidžia progos pasmaližiauti smulkiu mailiumi. Tiesa sakant, tas smulkumas yra sąlyginis, kadangi (o dabar juk spalis) šiuo metu karpinių žuvų šiųmetukai paaugę maždaug iki 3 cm dydžio. Tad tokią „žuvelę“ jau galima užkabinti ant mažo kabliuko. Bet to mes nedarysime, kadangi yra panašaus dydžio silikoninių masalų, tad smagiau bus spiningauti. Ir viliosime guminukais retai spiningu gaudomą meknę.

Turiu įprotį užsiciklinti gaudyti tam tikras žuvų rūšis sezoną arba net kelis. Po to vėl grįžtu prie kažkada žvejotų ir žiū – jau pakito įranga, atsirado naujų masalų, žodžiu, reikia pasitobulinti, pasikelti meškeriotojo kvalifikaciją. Žinoma, patirtis niekur nedingsta, žuvys irgi savo įpročių nekeičia, bet, kaip sakiau, įrankiai bei masalai tobulėja. Net ir ešerių žūklavimui, nes straipsnis apie juos.

Darganotą dieną lydekos taip godžiai stverdavo Tioga guminuką, kad iš nasrų kyšodavo tik „šratas“

Atrodo, kad pagauti šiais laikais spiningu ešerį visiškai lengva. Tas tiesa. Bet pažiūrėkime, kaip skiriasi spiningautojų laimikiai: vienas žvejys ruošiasi grįžti namo nešinas tuzinu klumpinių kuprių (mažesnius paleido), kito meškeriotojo skiaurėje pliuškenasi keletas piršto dydžio ešeriukų. Skirtumas akivaizdus.

Gal ir nelabai tinkamas pavadinimas straipsniui: ešerys – tai plėšrūnas, kuris kiaurus metus beveik neturi išeiginių dienų. Jis amžinai alkanas ir nusiteikęs bet kuriuo momentu ką nors, mažesnį už save, praryti. Visgi metuose yra keturi trumpi laikotarpiai, kai ešeriai praranda apetitą.

Persiritus rudeniui į antrą pusę iš upių rėvų ima nykti ešeriai. Nors iš tiesų dryžuočiai niekur nedingsta, bet pasirenka užrėvius ir vis dar tebemedžioja...

Regis, apie tokius dalykus nė kalbėti nevertėtų. Turiu omenyje, kaip užmauti silikoninį masalą ant galvakablio kabliuko. Deja, kiek teko stebėti pradedančiuosius spiningautojus, jiems šis žūklės pradžiamokslis yra aukštoji matematika ir, manding, kad jaunieji žvejai net neketina jo įsisavinti.