Guminukas Lucky John 3D Makora Shad Tail 3"

Taip, kaip pasakojau pirmoje rašinio dalyje, žvejoju iki liepos mėnesio pabaigos, vėliau, rugpjūtį, galima spiningauti jau vienu numeriu didesniais tvisteriais, nes mailius juk auga. Rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje pereinu prie aktyvios sterkų žvejybos ir salačiams nebelieka laiko. Bet vienas kitas salatis sterkams skirtais 5–7 cm dydžio guminukais vis dar susigundo. Užkimba jie prie dugno ir tuomet dažniausiai pakliūva tik stambesni egzemplioriai.

Nuo gegužės 16 d. pagal mūsų šalies mėgėjų žvejybos taisykles jau galima pradėti žvejoti salačius. Atvirai pasakius, tas „leidimas“ bent porą savaičių pavėluotas, nes šylant klimatui šios žuvys daugumoje mūsų upių jau būna išneršusios gerokai anksčiau.

Pati įdomiausia straipsnio vieta žvejams, be abejonės, yra pasakojimas apie masalus ir jų panaudojimo būdus. Kadangi silikoniniai viliokliai daugelio žvejų nuomone (aš suabejočiau) gaudant sterkus pas mus neturi sau lygių, pasakosiu apie juos. Džigavimo technikos neminėsiu, nes tai kartojama nuolat. Be to ir tema ne visai ta, nes juk kalbu apie į vidurinius vandens sluoksnius pakilusius plėšrūnus.

Nemaža dalis spiningautojų gana skeptiškai vertina ryškiaspalvius masalus, nekalbu apie lašišautojus, jie dažniausiai elgiasi priešingai. Žodžiu, tų skeptikų nuomone, tokių spalvų padarų mūsų vandenyse nerasi, ir plėšriosios žuvys, žvejojant kontrastingai atrodančiais vobleriais, blizgėmis ar guminukais, užkimba tik sugundytos vilioklio judesių, nespėjusios dorai įsižiūrėti į tikrąsias jų spalvas. Ir taip nutinka tada, kai grobuonės būna itin aktyvios, griebia kone viską, kas juda jų jutiminėje zonoje.

Sterkus gaudau jau labai seniai. Kodėl ežeruose? Juk visi puikiai žino, kad palankesnės sąlygos augti ir veistis šiems plėšrūnams yra Nemune, Kuršių ir Kauno mariose, tvenkiniuose, trumpiau tariant, kur tekantis ar bent šiek tiek judantis vanduo, nes ten sterkas judresnis, aktyviai maitinasi praktiškai ištisus metus, vadinasi, ir auga greičiau...

Poledinės žūklės mėgėjai gal ir keiksnoja tokią šiltą žiemą, tačiau spiningautojams atsiveria naujos galimybės, kadangi jie gali žvejoti ištisus metus praktiškai be pertraukos. Taip, bus laikotarpis, kuomet lydekos, sterkai nerš ir šių žuvų tada gaudyti nevalia, bet tas metas ateis vėliau, dabar kalbu apie tai, kas vyksta dabar. O dabar, patys matot, kad upės be ledo, nėra netgi ižo, todėl čiumpam spiningus ir einame mirkyt masalų į šaltą upių vandenį

Visgi guminuko plūdrumas nebūtinai priklauso nuo jo masės, nes silikonas gali būti visiškai plūdrus, nors pakankamai sunkus, būna labai lengvas, tačiau gana greitai skęsta. Suprantama, tai priklauso nuo medžiagos, iš kurios vilioklis pagamintas, sudėties. Paprastai ant pakuočių, masalų reklaminiuose aprašymuose nurodoma, kad šie ar anie riperiai yra plaukiantys.

Jei prieš mėnesį pagauti lydekų didžiosiose mūsų upėse nesudarė problemų, tai likus porai savaičių iki kalendorinės žiemos, net ir šios praktiškai visus metus aktyvios plėšrūnės tapo sunkiai suviliojamos. Nieko nuostabaus, nes lydekos, kaip ir visos kitos žuvys, „aptingo“ dėl smarkiai atvėsusio vandens, iš ankstesnių buvusių gerų žūklaviečių jos pasitraukė į gelmes. Bet yra ir kitų dalykų, kurie įtakoja smarkiai sumažėjusį laimikių skaičių – dabar iš esmės pakito aštriadančių gaudymo taktika, masalai, o žvejai, kitaip nei žvynuotosios, savo įpročius keičia ne instinktyviai.

Nevėžio žemupys yra unikalus daugeliu aspektų. Visų pirma, rudenį čia susirenka ne tik šios upės žuvys, bet dalis žvynuotųjų atplaukia ir iš Nemuno, kadangi Nevėžyje nestinga itin gilių duobių, vanduo nesraunus, dugnas sąlyginai minkštas, žodžiu, žiemojimui žuvims sąlygos idealios. Kur žuvys – ten ir žvejai.

Praeitame rašinyje daugiausiai dėmesio skyriau sterkų žūklavietėms ir po to išsyk perėjau prie įrankių pasirinkimo – kalbėjau apie spiningą. Galbūt toks minčių dėstymo planas ir nėra pats geriausias, paprastai apie įrangą pasakoju straipsnio pabaigoje. Na, bet jei jau pradėjau, toliau tęsiu tokiu pačiu principu...

Jei jau apsišarvavote angeliška kantrybe ir užsibrėžėte tikslą pagauti metrinę lydeką, įsigijote tvirtą įrangą, tam tinkamus pintus valus, belieka išsirinkti ir reikalingus masalus. Ateis eilė ir jiems, o kol kas šiek tiek teorinių žinių.

Jei atsisukčiau per petį, tarkim, dvidešimt metų atgal, veikiausiai pamatyčiau, kad nuo tų laikų žūklėje pasikeitė nelabai daug kas. Na, taip, įranga dabar gerokai tobulesnė, tačiau, mano akimis, tiek žvejų, tiek ir žuvų yra tiek pat arba labai panašiai. Kita vertus, vieną pokytį vyresni meškeriotojai mato labai didelį – anuo metu žiemos buvo gerokai šaltesnės ir pavasariniai ledonešiai išvalydavo upių dumblą, plaukiančios lytys pagilindavo, keisdavo upių vagas, priekrantes ir krantus.

Tęsiu pasakojimą apie tai, kur lapkričio pabaigoje ir net gruodį, jei tik vanduo neužšalęs, galima sėkmingai gaudyti lydekas. Tiesa, vargu ar ten sužvejosite labai stambių, tačiau „padorių“ kitąsyk pasitaiko visai nemažai.

Praeitame šio ciklo straipsnyje kalbėjau apie guminukų spalvas. Faktas, kad skaitytojai norėtų konkretumo – kokių firmų ir kokie modeliai būtų geriausi naktinei sterkų ir lydekų žūklei.

Neseniai publikavęs straipsnį apie sterkų paieškas tvenkiniuose, dabar pasakosiu, kaip reikėtų gaudyti šiuos plėšrūnus. Spiningausime, suprantama, iš valties, masalui naudosime silikoninius vilioklius.

Nors ir neplanavau, visgi reikėtų pratęsti ankstesnį mano pasakojimą apie „pasivaikščiojimus su kuprine ant pečių“ vidutinio dydžio upių pakrantėmis. O tiksliau – apie įrangą, masalus, jų panaudojimą, norint suvilioti tų vandenų lydeką antroje rudens pusėje.

Kaip rašiau įvadiniame rašinyje, norint sužvejoti stambesnių lydekų, ešerių, o kitąsyk ir sterkų, nebūtina ieškoti dar „neliestų“ spiningautojų plotų, kur, mūsų nuomone, žuvys mažai „apgaudytos“, bet rinktis kaip tik labai gerai žinomas žūklavietes. Tos žūklavietės ypatingos tuo, kad jas iš tolo aplenkia meškeriotojai, nes čia yra daug kliuvinių.

Bet kokių žuvų gaudymas turi savą specifiką. Tai, suprantama, taikoma ir plėšrūnėms. Kita vertus metų laikas irgi daro savas korekcijas, nes, tarkim, šapalą arba lydeką žvejoti pavasarį yra ne tas pats, kaip gaudyti įpusėjus vasarai arba baigiantis rudeniui.

Guminukai arba kitaip silikoniniai masalai dažniausiai žvejams asocijuojasi su džigavimu, įvairiais kitais įmantriais spiningavimo būdais, tarkim, Jig Rig, Carolina Rig ir panašiai. Aš dabar kalbu senus gerus tvisterius bei riperius, kurių dydis bus maždaug trys coliai.

Šiais metais, kaip niekada anksti pradėjau daugiau žvejoti guminukais, gal todėl jau nuo rudens pirmų savaičių mano straipsniuose vis minimi šie masalai. Vargu ar rasčiau paaiškinimą tokiam spiningavimui – tiesiog man metai yra metams nelygūs ir paprasčiausiai mėgstu ilgesnį laiką naudoti vienos rūšies vilioklius. Žodžiu, taip šįmet susiklostė...