Jaukas Sensas 3000 Method Tench

Kaip jau ir minėjau pirmoje rašinio dalyje, vienareikšmiškai apie karoso pomėgius jaukams ir masalams negalima kalbėti, nes kiekvienoje baloje gali būti vis kitaip – šios žuvys labai plačiai išplitusios ir greitai prisitaiko prie pačių įvairiausių gyvenimo sąlygų. Todėl logiška, kad jų skonis gali smarkiai skirtis. Tačiau elgsena daugiau ar mažiau panaši, nes tai jau „užrašyta“ tos žvynuotųjų rūšies genuose.

Laikas bėga labai greitai ir nespėsi apsidairyti, o už lango – vasara. Bene dešimtmetis, kai ji, su retomis išimtimis, ateina jau gegužės pradžioje. Negalėčiau prognozuoti, kaip nutiks šįmet, tačiau, sprendžiant iš žiemos, kuomet ledu galima buvo džiaugtis vos kelias vasario savaites, šilto kovo ir žemo vandens lygio, labai daug galimybių, kad būtent taip ir nutiks.

Užlietose pievose vanduo dažniausiai būna skaidrus, čia negilu, tad atsargūs lynai gana greitai pastebi ant kranto stovintį meškeriotoją, juo labiau saulėtą dieną, kada jų kibimas geriausias. Todėl pavasarinei žūklei labiau tinka ilgesni match tipo ir nedidelio užmetimo svorio teleskopiniai, ne patys ilgiausi boloniniai meškerykočiai. Nors ir siūlau boloninius, bet, kaip vėliau pamatysite, meškerių rankose laikyti nereikės.

Lynus mes įpratę vadinti šilumamėgėmis žuvimis. Iš tiesų juk taip ir yra – auksašoniams patinka sulės įšildyti vandenys, jie nėra jautrūs deguonies trūkumui, tad puikiai jaučiasi vandenžolėmis apžėlusiuose dumblynuose, kuriuos kitos žvynuotosios neretai aplenkia iš tolo. Bet kiekviena žuvų rūšis kuo nors nepanaši į kitas ir turi savitą ekologinę nišą.

Praeituose paskutiniuose skyriuose aprašyti augalai plūduriavo vandens paviršiuje arba augo pasinėrę po vandeniu, bet savo šaknimis jie nebuvo tvirtai įaugę į dugną. Šiame skyriuje paminėsiu dažniausiai sutinkamus mūsų telkinių augalus, kuriuos galima būtų pavadinti tikraisiais vandens augalais, nes dauguma jų visą savo gyvenimą praleidžia po vandeniu įsišakniję į telkinio gruntą ir tik žydėjimo laikotarpiu kai kurios jų rūšys iš vandens iškiša savo žiedus.

Veikiausiai jau būčiau nutraukęs pažintį su priekrančių ir sekliųjų vandenų augalais, jei ne šiųmetis lietingas gegužis, kuomet dar vasaros pradžioje upės buvo ištvinusios taip, jog net ir daug tikrųjų sausumos augalų atsidūrė vandenyje. Kita vertus, taip nuolat nutinka Nemuno vidurupyje, nes dėl Kauno HE ši upė kone kasdien daugiau ar mažiau apsemia savo pakrantes.

Įsivaizduokite kokią nors didesnę balą, kurioje knibždėte knibžda tam stovinčiam vandeniui būdingų žuvų: karosų, kuojų, saulažuvių, na, ir veikiausiai yra lynų. Ir ne visai menkų, tačiau sveriančių bent po pusę kilogramo. Tačiau dėl įvairios smulkmės jie praktiškai nepagaunami – vos užmeti masalą, jį kaipmat nugnaibo kitos minėtos žuvys. Bet mums verkiant norisi sužvejoti lyną...

Nesu aš tas „pats pačiausias“ lynų gaudytojas, meluočiau jei taip sakyčiau. Kita vertus, kai žuvauji daugiau nei penkiasdešimt metų, lynas vis tiek užkimba. Juokauju. Kad ir kokį įspūdį susidarėte perskaitę pirmąjį įžangos sakinį, reikia visgi pasakyti, kad esu meškeriojęs lynus tikslingai ne sykį ir ne dešimt, daug daugiau, tad papasakoti visada bus ką. Dabar, suprantama, apie tai, kaip šios žuvys gaudomos antroje pavasario pusėje.