Striukė Ternua Kangri GTX Plumb Grey

Turbūt nereikia net aiškinti, jog visos bridkelnių siūlės turėtų būti klijuotos, o geriausiai dar ir papildomai sustiprintos. Kad bridkelnės atlaikytų ne vieną sezoną, jos privalo išlaikyti sandarumą (pasidžiaukit kelnes, po galais! O geriausiai – balkone, gryname ore, bet ne ant saulės), nes užsilikusi drėgmė negrįžtamai naikina vidinį komfortą. Beje, prakaitas sūrus, tad po kelių žvejybų išsiplaukite ir kelnių vidų, kadangi ilgainiui jos ims dvokti ožiu, membranos užsikiš.

Nemiga – sena mano draugė. Veikiausiai nustebsite, kad ją taip pavadinau, nes ilgesnį laiką nemiegojus organizmas nusilpsta fiziškai, žmogus tampa tarsi „guminis“, smegenų veikla susilpnėja, nervų sistema išsiderina, reakcija tampa prislopinta, o kiekvienas pašalinis garsas, kurio, esant normaliai būklei net nepajustum, erzina iki pamišimo. Įvairios gerinančios miegą žolelės, dabar taip reklamuojami papildai ir netgi „rimti“ vaistai gal ir atitolina nemigą, tačiau su visam neišvaro – anksčiau ar vėliau ji grįžta, jeigu užkoduota tavo genuose.

Jei tenka rinktis, kada žvejoti – ryte ar vakare – mieliau einu žuvauti baigiantis dienai. Pavasarį, žiemą, rudenį tai galima paaiškinti paprastai: vanduo dar arba jau šaltas ir saulė jį per pusdienį kiek pakaitina, vėjas jį išmaišo, todėl į pavakarę žuvys dažniausiai suaktyvėja. Vasarą situacija gali būti visiškai priešinga.

Kuomet kalendoriuje sausis, nors išties jis nelabai panašus į žiemos mėnesį, galbūt kai kuriuos skaitytojus glumina, kad tiek daug pasakoju apie spiningavimą šilčiausiu metų laikotarpiu. Bet tam yra elementari priežastis – juk sakiau, kad šis straipsnis skirtas tiems, kurie tik pradeda spiningauti arba žvejoja su spiningu pripuolamai.

Jei lygintume su meškeriojimu šviesiuoju paros metu, žūklė naktį smarkiai skiriasi. Ir turiu omenyje ne vien tą faktą, kad menkas apšviestumas riboja regos lauką, yra ir daugiau niuansų. Kadangi ligi tol kalbėjau apie aktyvų meškeriojimą plūdine upėje, tai ir toliau pasakosiu tik apie šį žūklės būdą.

Vėjažuvių žūklės sezonas prasideda antroje pavasario pusėje. Aišku, daug priklauso nuo to, kiek ankstyvas ir šiltas būna pavasaris, bet apie antrąją gegužės savaitę praktiškai visada šios jūrinės žuvys jau kimba. O pats kibimo pikas – paskutinė gegužės ir pirmoji birželio savaitė.

Lietuva – tūkstančių ežerų kraštas. Kodėl ežerų, o ne upių? Ir kodėl tūkstantis paminėtas daugiskaitoje? Viskas labai paprasta, kadangi pagal statistiką mūsų krašte ežerai užima 1,40 % sausumos ploto, kai upės ir upeliai – tik 0,51%. Tiesa, dar yra tvenkiniai, kūdros ir panašūs dirbtinės kilmės vandens telkiniai, kurie užlieję 0,7% sausumos. Jei skaičiuotume tiksliai, mes turime 6191 ežerą.

Kuomet paklausai kai kurių meškeriotojų, paskaitai atsiliepimus internetinėje erdvėje apie kuojų žūklę, regisi, kad jos pavasarį tik ir laukia, kada žvejys, atėjęs prie upės, užmes meškerę – kibimas nerealus. Imu galvoti, kad aš per savo amželį būsiu jau rankas „atmušęs“ arba su naująja žuvų (ar žvejų?) karta koja kojon nespėju, nes man šių žuvų meškeriojimas nebūna visada toks jau sėkmingas.

Nemažai meškeriotojų susidarę nuomonę, kad dugninė reikalinga tada, kuomet reikia masalą užmesti toli arba labai toli, kur plūdine meškere nusviesti jį vargu ar pavyks. O jei ir taip – bus nepatogu žvejoti, nes plūdę greitai nuneš srovė.

Kada antroje rudens pusėje nusibosta spiningauti Nemune ir Neryje, važiuoju prie mažesnių upių, deduosi kuprinę ant pečių ir pasileidžiu pakrantės takučiu...

Vis rašau apie įrangą, masalus, jaukus ir panašius dalykus. Tačiau ne ką svarbiau meškeriotojui patogiai jaustis krante, įsibridus, valtyje, galiausiai – net ir einant, vykstant į žūklę ar grįžtant namo. Su laimikiu ar be, čia jau kitas klausimas, jo nesvarstysiu.