Kostiumas Norfin Light Shell 2

Mėgstantiems gaudyti sterkus spalis ir lapkritis yra bene produktyviausi mėnesiai. Tiesą sakant, šie plėšrūnai masalus kitąsyk neprastai čiumpa net ir vidurvasarį, bet aktyviau – tik retsykiais ir veikiau naktimis. O dabar jų kibimas tampa daugiau arba mažiau tolygus, paros metas irgi beveik neturi reikšmės.

Tolumoje sudundėjo griaustinis, dangų ėmė traukti debesys, pasidarė taip tvanku, kad, regis, nėra kuo kvėpuoti, ir aukšlės, strepečiai, šapalai, salačiai, dar neseniai taip aktyviai pliuškenęsi vandens paviršiuje, per pusvalandį kažkur išnyko – upė tapo tartum negyva. Žuvys ką tik puikiai kibo, tačiau dabar visiškai nereaguoja į jokį masalą...

Kuomet žiema nepanaši į žiemą, o pavasaris – irgi neprognozuojamas, gamta būna pasimetusi. Žuvys, suprantama, yra tos gamtos dalis, tad šitokios temperatūrinės perturbacijos jas veikia. Puikiai žinau, daug kas galvoja, kad jei jau žiema šilta, tai pavasaris irgi tuojau ateis, bus ankstyvas žuvų nerštas ir jau greitai galėsime laukti gero kibimo. O kaip kitaip – juk klimato atšilimas, tad jei jau šyla, tai šyla...

Vos ne visą gegužės mėnesį pilasi lietus, galbūt jis tęsis ir birželį. To ir tikėjausi, juk žiema buvo daugmaž normali, o pirmieji du pavasario mėnesiai – kaip reta sausi. Pasak meteorologų, metinis kritulių ir temperatūros vidurkis paprastai svyruoja nežymiai, nes vienas mėnuo tarsi „padengia“ kitą, neretai tai nutinka sezono ribose. Faktas, kad žvejai keiksnoja tokį orą, nes pavasario pabaiga ir vasaros pradžia yra dosnūs kibimu, o dabar juk lyja, atvėso, tai reiškia, kad ir meškerioti nemalonu, ir žuvys neaktyvios. Ar išties taip yra?

Viename iš savo straipsnių jau kalbėjau apie salačių gaudymą rytais, jų išsidėstymą po tiltais palyginau su smėlio laikrodžiu. Šis straipsnis yra ano rašinio tęsinys. Visgi priminsiu, kad siauriausioji laikrodžio dalis yra vieta po tiltu, o smilčių kiekis, priklausomai nuo laiko, ir jų atstumas nuo laikrodžio „kaklelio“ daugmaž atspindi šių plėšrūnų buveines.