Žiobrius – bolonine meškere
Smagu, kada pavasaris ankstyvas – meškeriotojams atviro vandens sezonas būna ilgesnis, nes ir visos žuvys pradeda kibti gerokai anksčiau nei įprasta. Tarkim, žiobriai, kurių žūklė Lietuvoje tapo vos ne nacionaline švente. Nors kodėl „vos ne“, juk kai kuriuose mūsų regionuose Žiobrinės iš tiesų švenčiamos. Tačiau aš ne apie lietuvių liaudies papročius susiruošiau rašyti, labiau rūpi žūklė.
Kaip supratote, kalbėsiu apie žiobrių gaudymą. Paprastai žiobriai masiškai upėmis kyla aukštyn, kada upėse vanduo sušyla iki 12–14° C. Pasak ichtiologo T. Virbicko, jų antplūdis paprastai sutampa su lašišų rituolių išplaukimo į jūrą pabaiga. Lašišažuvių jaunikliai apleidžia mūsų upes esant 6–8° C vandens temperatūrai ir, palikus upes paskutiniesiems, į mokslininkų pastatytus tinklus pradeda lįsti pirmieji iš Baltijos migruojantys žiobriai.
Kita vertus, dalis žiobrių taip ir neišplaukia į jūrą, kimba jie net žiemą iš po ledo, tad bandyti atvirame vandenyje juos gaudyti galima išsyk po ledonešio.
Žiobriniai paradoksai
Kai žiobriai kyla upėmis, juos sužvejoti nesudėtinga, šių žuvų pagauna praktiškai visi. Visgi meškeriotojų laimikiai tuo metu gali gerokai skirtis ir tada pamatai tikrą žvejo meistriškumą. Gaudomos šios žuvys įvairiais būdais – plūdinėmis meškerėmis arba dugninėmis, kai kurie meškeriotojai įsigudrino žiobrių sužvejoti net spiningaudami mikromasalais.
Paprastai kuo siauresnė ir seklesnė yra upė, tuo daugiau galimybių sugundyti šią žuvį plūdine meškere, tiesiog tokį įrangos pasirinkimą diktuoja žūklės sąlygos. Kai kuriose upėse arba jų ruožuose tokia žūklė – vienintelis pasirinkimas.
Nemune, Neryje, kitose didesnėse upėse žiobrius dažniau gaudo dugninėmis. Ypač Nemune, nes žiobriai plaukia būriu tolokai nuo kranto, nebijo jie pakankamai smarkios tėkmės, tad kitąsyk prireikia net ir labai „grubios“ įrangos: sunkių svarelių, storoko valo, standžiomis viršūnėlėmis dugninių. Suprantama, visada laimi tie meškeriotojai, kurie net ir čia pasirenka kiek įmanoma subtilesnius įrankius.
Žiobriai stambūs neišauga, juos be baimės ištraukti pakanka ir 0,14 mm storio monofilamentinio pavadėlio net ir turint galvoje tą faktą, kad žuvis bus traukiama prieš smarkią tėkmę. Solidi įranga reikalinga tik tam, kad masalą galima būtų išlaikyti toliau nuo kranto gilesniame ir greičiau tekančiame vandenyje.
Žvejojant žiobrius didesnėse upėse neretai susiduriama su paradoksu – pasitaiko, kad šios žuvys vieną dieną geriau griebia masalą, kurį joms siūlome prie dugninėmis, o kitą – nieku gyvu nenori tokio ragauti ir kimba tik žuvaujant plūdinėmis meškerėmis.
Tokiu atveju vienintelė išeitis dugnininkams būtų bandyti tvirtinti lengvą svarelį ir ridenti jį dugnu – žuvauti aktyviai. Esu išbandęs tokį būdą. Nuo visiškos nekibos išgelbėjo, tačiau plūdininkų laimikiams manasis neprilygo nė iš tolo.
Pasitaiko ir atvirkštinis variantas, kai dugnininkai nušluosto nosį gaudantiems su plūde. Nors apskritai abu šie kraštutinumai nutinka retokai – kada kimba, tai visi ir pagauna.
Manyčiau, kad gal net ir ne nuo masalo pateikimo ar įrangos kitąsyk priklauso pagautų žiobrių skaičius, daugiau lemia vietos pasirinkimas. Juk plūdininkai stengiasi žuvauti arčiau kranto, seklesniuose vandenyse, kur tėkmė sąlyginai ramesnė, ir veikiausiai tą dieną žiobriai tiesiog maitinasi šiems meškeriotojams palankioje vietoje, o kitą kartą – užkandžiauja dugnininkų pasirinktose gaudymo zonose.
Pagiriamasis (ir ne tik) žodis boloninei
O ar yra tokiu atveju koks nors žūklės įrankis, kuris būtų bent jau daugiau ar mažiau universalus? Na, taip – tik daugiau arba mažiau, kadangi, mano nuomone, ta įranga, kuri būna nurodyta kaip universali, paprastai netinka niekam – tokia jau karti tiesa. Visgi, jei reikėtų taikytis prie nuolat kintančių žvejybos sąlygų, žūklei tėkmėje pasirinkčiau boloninę meškerę. Pagrindinis jos privalumas prieš match tipo tolimojo užmetimo meškerę, kuriomis dabar dažniausiai ir „apsiginklavę“ plūdininkai, yra koto ilgis. Jei lyginsime su dugnine, tai čia gal nieko naujo nepasakysiu – su bolonine galėsime masalą žiobriui pateikti įvairiau: prie dugno, viduriniuose vandens sluoksniuose (paviršiuje neprireiks, nors galėtume), leidžiant plaukti kartu su srove, prilaikant ir panašiai – daug kas priklausys nuo to, kaip sureguliuosime įrangą.
Grįžtant prie minties apie universalumą, reikėtų akcentuoti, kad boloninę meškerę, kaip įrankio pavadinimą, turėjau galvoje plačiąja prasme. Bent kiek labiau prakutęs žvejys savo arsenale turi po keletą skirtingų vienam žūklės būdui skirtų kotų, kuriuos pritaiko pagal paskirtį. Tai liečia ir bolonines meškeres, kadangi jų gali būti ir įvairių ilgių, ir, kas šiuo atveju ne mažiau svarbu, visokių užmetimo svorių.
Jei bandysime žiobrius vilioti labiau dugnininkams palankiose vietose, kur sąlyginai gilu ir sraunu, nelabai įsivaizduoju, kaip galėsime tai padaryti su mažo užmetimo svorio liaunučiu, atitinkančiu, tarkim, ultralight spiningo reikalavimus meškerykočiu. Suprantama, kad reikės tvirtesnio, standesnio koto. Jau nekalbant apie įvairias netradicines sistemėles, kur, pavyzdžiui, naudojamos didokos burbulo formos plūdės.
Netgi rišdami įprastines sistemėles ir meškeriodami tradicinėmis plūdėmis gaudysime su ne mažesne nei 5 g apkrova. Bet ir tai čia tik minimalaus plūdrumo plūdė, šiaip jau reikės masyvesnės, galbūt 10 g ar daugiau. Laimei, boloninei skirtos plūdės turi apversto ištęsto lašo formą, tad pasipriešinimas tėkmei bus ne itin didelis, tad ir plūdę galima imti lengvesnę. Kadangi jau kalba pakrypo apie boloninę meškerę, turiu ta tema keletą pastebėjimų.
Tarp boloninės ir paprastos teleskopinės meškerės daug kas nemato principinio skirtumo. Tiesiog ant meškerykočio blanko yra koto pobūdį nurodantis užrašas ir... viskas. Tačiau tikroji boloninė meškerė (o ji bus tokia tik todėl, kad pagaminta įdiegiant naujausias technologijas, naudojant geriausias medžiagas, laikantis atitinkamų konstrukcinių reikalavimų ir pan.) yra lengva, kokybiška, nelinks pati nuo savo svorio, žodžiu, ją laikyti rankose žvejui – malonumas. Ir net, turėkite omenyje, nesvarbu kokio ji bebūtų ilgio – 4 ar 7 metrų.
Beje, apie meškerių ilgius. Teko skaityti ne vieną straipsnį, kur autoriai, švelniai tariant, stebisi tuo, kad apskritai gaminamos 4–5 m ilgio boloninės, nes jų nuomone, tokie kotai nė iš tolo neprilygsta 4,2–4,5 m standartinio ilgio match tipo meškerėms savo kokybe, o ilgis yra beveik toks pats arba net mažesnis.
Dėl kokybės gal ir galima ginčytis, tvirtesnės, reikia sutikti, tikrai buvo match tipo meškerės. Bet, atkreipkite dėmesį, rašau „buvo“, nes dabartinės technologijos leidžia pagaminti tikrai neprastesnę šiuo atžvilgiu ir boloninę. Galbūt ji kainuos daugiau nei tokio pat tvirtumo match tipo kotas, tai priklausys nuo firmos pardavėjos logotipo, o ir veikiausiai pati gamyba šiek tiek išpučia kaštus. Nors pastaruoju metu dėl meškerių kainų imu abejoti, nes boloninių jos tikrai gerokai sumažėjo.
Visgi boloninės, o ir apskritai visos teleskopiniu principu padarytos meškerės, turi vieną neabejotiną privalumą – gaudant jomis galima labai operatyviai keisti žūklavietę, tokia įranga gali būti pritaikoma itin aktyviai žūklei. Viskas labai paprasta – tiesiog susistumi meškerę ir žingsniuoji į kitą vietą, kai tuo pat metu match kotą tektų ardyti, sistemėlę galbūt iš viso nutraukti ir vėliau rišti kitą.
Ilgesnės nei 5 m boloninės turės tik joms būdingą privalumą – savo ilgį. Tokia meškere galima plukdyti masalą labai toli nebijant, kad valas guls ant vandens ir trukdys manipuliuoti plūde, normaliai pakirsti žuvį. Žinoma, vilioklį irgi užmesime daug toliau. Ir tai paradoksalu, nes būtent suduriama match tipo meškerė vadinama... tolimojo užmetimo meškere.
Tačiau boloninės meškerės ilgis gali tapti ir minusu. Kalbu apie labai vėjuotą dieną, kada vėjas tiesiog plėšia iš rankų meškerę. Labai ilgomis ir lengvomis (nes jos yra tuščiavidurės) boloninėmis, tegul ir pačios aukščiausios kokybės, tokiu oru kitąsyk netgi neįmanoma žvejoti.
Tokiu atveju geriau turėti trumpesnę boloninę, bet ir ilgos meškerės minėtą „negalėjimą“ galima sumažinti iki minimumo, jei įsigyjame tikrai kokybišką tokios rūšies meškerykotį. Kaip sakiau, prastos linksta jau nuo savo pačių svorio, galas tabaluoja, valas ant to galo žiedelių painiojasi, sistemėlė mazgosi, žodžiu, žūklė, ypač vėjuotą dieną, būna tikras vargas. Žuvaujant su standžia, plona, lengva kokybiška bolonine to praktiškai nebus, na, o per smarkią vėtrą iš tiesų sudėtinga žuvauti net ir trumpu spiningu.
Dar vienas neigiamas labai ilgų meškerykočių bruožas – jei krantas arti vandens yra apaugęs medžiais, už nugaros – aukštas status skardis, su ilgais kotais nepažvejosi. Tenka ieškoti atviresnių plotų arba bristi, nes tik taip įmanoma užmesti masalą neliečiant kranto kliuvinių.
Tačiau ilgas kotas praverčia aukštesne žole apaugusiuose paupiuose, nes kabliuką su masalu galima iškelti virš kranto augmenijos. Taip pat toks kotas geras meškeriojant įsibridus arba nuo kranto, kada žūklavietę ir žvejį skiria vandenžolių juosta. Su ilga meškere įmanoma masalą permesti per tą žalią raizgalynę, o traukiant žuvį lengviau manipuliuojama laisvuose nuo augalijos takuose vedant laimikį prie kojų.
Tiesa, pritrauktą žvynuotąją tenka stengtis sugriebti graibštu, nes imant tiesiog rankomis ir laikant meškerę netinkamu kampu, jos viršūnėlė gali lūžti. Tai yra dažna meškeriotojų klaida žvejojant ilgais įrankiais.
Jei reikėtų rinktis boloninę meškerę
Aš vis suku aplinkui, bet nekonkretizuoju, kokios šiuo metu geriausios boloninės meškerės. Firmų gamintojų, manding, rastume pakankamai, bet ne visos jos turi savo atstovus Lietuvoje. Todėl šių įrankių pasirinkimas mūsų krašte boloninių meškerių fanatikams veikiausiai atrodys ne toks, kokio jie norėtų. O „statistiniai“ lietuviai meškeriotojai į bolonines vis dar žiūri su tam tikru atsargumu ir mums būdingu konservatyvumu. Todėl gaunasi paradoksali situacija – vieniems plūdininkams šios rūšies įrangos trūksta, o kiti stebisi, kam tų boloninių meškerių tiek daug siūlo mūsų žūklės įrankių prekybininkai.
Atvirai kalbant, aš irgi ne visų firmų tokio tipo meškeres išbandžiau, nors nesu visiškas diletantas šioje srityje. Bet kai kuriuos modelius galėčiau parekomenduoti.
Kaip žinote boloninės meškerės kilusios iš Italijos, kur jos labai populiarios. Tad ir šių įrankių gamybos srityje nepralenkiamos yra tos šalies firmos. O gal buvo? Jau vien tai, kad šiuo metu italų firmų boloninės meškerės gaminamos būtent Italijoje man atrodo nelabai tikėtina. Na, bent jau didžioji jų dalis. Juolab, kad šio tipo meškerės puikiai pritapo daugelyje Vakarų šalių, o Azijos gamintojai išmoko jas padaryti ne ką prastesnes nei europiečiai.
Bet gal nesileisiu į tuos gamybinius pasvarstymus, nes man jokio skirtumo nėra, kur koks daiktas sumeistrautas, jei jis kokybiškas ir atitinka mano poreikius. Tiesą sakant, nelabai domina ir firmos etiketė, kuri nors ir yra garanto ženklas, bet tuo pat metu – ir didesnės kainos rodiklis.
Boloninės meškerės su firmos Salmo ženklu veikiausiai kažkam atrodys nelabai įtikinamai, nes ši firma su Italija neturi nieko bendro. Bet nesuklyskite – Salmo Elite Bolognese Medium MF boloninė meškerė, kurią rekomenduočiau tiems, kurie sumanys žiobrius gaudyti mažiau srauniose, nedidelėse ir vidutinėse upėse nuo kranto bus tai, ko reikia.
Kodėl mažiau srauniose ir nuo kranto? Visų pirma – šios meškerės užmetimo svoris yra nuo 2 iki 10 g. Kaip boloninei meškerei tai tikrai nedaug, čia yra skirtingi vertinimai nei match tipo įrangoje. Kita vertus, Salmo Elite Bolognese Medium MF yra 4,20 ir 5,0 m ilgių. Todėl, vėlgi žiūrint iš boloninės meškerės gerbėjų pozicijų, tokie kotai yra trumpi arba vidutinio ilgio.
Tačiau tą sąlyginai nedidelį užmetimo svorį savotiškai kompensuoja meškerykočio standumas. O ilgis toks, kuris, kaip jau kalbėjau anksčiau, tinkamas jei gaudote ties statesniais krantų šlaitais, apaugusiuose krantuose. Nesileisiu į tolimesnius šios meškerės aprašymus, visą šią informaciją galima rasti Salmo internetinės parduotuvės svetainėje.
Tiems, kurie norės žiobrius vilioti Nemuno arba Neries tėkmėje, kada masalą tenka atleisti toli nuo savęs, bristi, kur žūklavietės gana gilios, geriau rinktis didesnio užmetimo ir ilgesnę boloninę meškerę.
Tuomet jau reikėtų žvalgytis į tokias, kaip Salmo Elite River Heavy XF. Pastarųjų modelių ilgiai gali būti 5,0 ir 6,0 m, meškerykočiai gerokai didesnio užmetimo svorio nei anksčiau minėtos – nuo 10 iki 40 g, yra dar standesni.
Vienas niuansas, kurio nepasakiau kalbėdamas apie bolonines meškeres. Kuo ilgesnis yra meškerykotis (tai galioja bet kokiam kotui – spiningo, dugninės ir pan.), tuo mažesnį svorį juo galima užmesti nežiūrint į užmetimo svorio realias nuorodas. Net jei jis būtų „kietas“. Noriu pasakyti, kad žūklaujant šia meškere galėsite taikyti ir iki kokių 5 g plūdrumo plūdes be didesnių problemų. Juolab, kad išbandžiau, todėl galiu drąsiai tai teigti.
Salmo Elite River Heavy XF turi neslystančią rankeną, jos būna tikrai ne visuose boloninių meškerių modeliuose, šios serijos meškerės pagamintos būtent su tokiomis, o tai patogu, kada braidai, nes kaip-ne-kaip tada rankos visada drėgnos.
Na, o ir šiaip jau visos Elite serijos meškerės yra, ką sako pavadinimas, pagamintos be priekaištų. Apie tai, kokios daugmaž turėtų būti boloninės aš jau rašiau. O Salmo Elite šio tipo meškerių kainos, manau, tikrai pagal jų kokybę yra juokingos.
Sistemėlės žūklei tėkmėje
Bandyčiau pasirodyti labai gudrus, jei pradėčiau veltui gadinti popierių aprašinėdamas „Gaudymo bolonine meškere strategiją ir taktiką“. Tikriausiai veltui rašyčiau ir apie pačią gaudymo techniką, kadangi ji niekuo nesiskiria nuo žūklės tolimojo užmetimo meškerykočiu. Čia taip pat galioja tos pačios taisyklės.
Priklausomai nuo pasirinktos žūklavietės, kur meškeriojimui įtakos turi gelmė ir tėkmės stiprumas, taip pat žūklei naudojamos sistemėlės, mes galime leisti plūdę dreifuoti pasroviui neliečiant masalui dugno, galime leisti laisvai plaukti taip, kad vilioklis arba (ir) pavadėlis liestų dugną. Įmanomos variacijos, kada svarelis arba svareliai rieda dugnu ir panašiai.
Žiobriai paprastai meškeriojami pačiuose žemiausiuose vandens sluoksniuose, bet ir jie kartais pakyla truputį aukščiau dugno. Tokiu atveju tenka ilgiau prilaikyti plūdę, kad sistemėlę tėkmė kilstelėtų aukščiau – t. y. pavadėlis su masalu stumiamas vandens pakiltų virš dugno į atitinkamą, priklausomai nuo pavadėlio ilgio ir svarelių išdėstymo, aukštį.
Visa esmė tokioje žūklėje yra srovė, tad jei žvejys moka gaudyti tekančiame vandenyje su bet kokia plūdine meškere, kuri turi ritę – puikiausiai žuvaus ir su bolonine. Šio įrankio privalumus jau išvardijau anksčiau, tad dabar tik kartočiausi. Tačiau sistemėles verta paminėti. Ir ne dėl to, kad meškeriojant bolonine negalima naudoti „ne boloninei meškerei“ skirtų plūdžių arba sistemėlių, bet tiesiog noriu dar kartą priminti žvejams, kaip apskritai meškeriojama tėkmėje.
Pirmoji sistemėlė (1 pav.) yra labai panaši į Kauno žvejų naudojamą „rožančių“. Netgi gaudoma ja panašiai ir tokiose pat vietose – seklesnėse sraunumose, kur gylis pavasarį neviršija 1,5 m. Tokia sistemėlė geriausiai tinka ir žūklei nedidelėse upėse, nes ten paprastai yra negilu.
Nuo minėtos kaunietiško „rožančiaus“ ši sistemėlė skiriasi savo svarelių mase, kadangi, kaip matote pavyzdyje, jų svoris mažėja sulig kiekvienu švininiu šrateliu 0,05 g kabliuko link. Apatinio svarelio galima ant valo ir nespausti, tačiau silpnesnėje srovėje, kada žuvys kimba vangiai, o masalą norime laikyti arčiau dugno, jis yra reikalingas.
Atkreipkite dėmesį, kad tarpai tarp svarelių didėja plūdės link – t. y. kiekvienas sekantis gramzdas yra 1,5–2 kartus didesniu atstumu.
Ši sistemėlė naudojama meškeriojant iki 5 g plūdėmis, bet galima imti ir didesnio plūdrumo plūdes. Tokiu atveju teks svarelių kiekį padidinti. Galima prispausti prie pat plūdės 15–20 cm atstumu, jei gaudome 1,2–1,5 m gylyje papildomą sunkų šratelį arba 2–3 lengvesnius gramzdus, bet išskirstant juos pagal tą patį principą.
Jei gaudysime mažesniame gylyje ir plūdę leisime pasroviui, taip, kad ji plauktų be prilaikymo, kai žvejys įtempia valą, virš sunkiausiojo svarelio kabiname neribotą skaičių papildomų šratelių. Tai gali būti ištisa grandinėlė iki pat plūdės. Dabar jau galime tarpų tarp jų nedidinti, bet daryti ne mažesnius nei visoje sistemėlėje yra pats didžiausias tarpas tarp gramzdų. Papildomų šratelių masė turėtų būti tokia pati arba 0,05 g didesnė negu sunkiausiojo svarelio, jie gali būti visi vienodo svorio.
Šiuo atveju sistemėlės ilgis nustatomas apie 1,5 m didesnis negu žūklavietėje, dugnu slenka ne tik pavadėlis ir masalas, bet ir dalis svarelių, plūdė lengvai prilaikoma arba, priklausomai nuo srovės stiprumo, paleidžiama dreifuoti. Bet kokiu atveju ji neturi plaukti pirmesnė nei masalas.
Tokia sistemėlė be papildomų svarelių (reikėtų stengtis išlaikyti nurodytas masės ir atstumų proporcijas) yra labai universali, ja galima gaudyti ir viduriniuose vandens sluoksniuose, puikiai tinkama prilaikant plūdę, gerai užsimeta, mažai painiojasi net ir vėjuotą dieną. Beje, ji yra ir labai jautri, tai mano dažniausiai naudojama ir mėgstamiausia sistemėlė.
Antroji sistemėlė (2 pav.) yra labiau specializuota, ji tinkamiausia žūklei stipriai prilaikant plūdę, kada norime, jog masalas tik nedaug pakiltų nuo dugno. Gaudoma tokia sistemėle ir viduriniuose vandens sluoksniuose, tačiau apie tai nekalbėsiu, nes mūsų tema yra žiobriai. Šios sistemėlės svareliai yra sugrupuoti po keletą, o tarpai tarp tų grupelių ir pavienių gramzdų parenkami priešingu principu, negu anksčiau aprašytoje sistemėlėje – jie didėja kabliuko link maždaug 1,5–2 kartų proporcija. Tokia sistemėlė naudojama masyvesnėms plūdėms, paprastai nuo 5 g plūdrumo, didesniuose gyliuose, tinka ir stiprioje srovėje. Deja, turi vieną esminį trūkumą – vėjuotą dieną painiojasi, nors šiaip jau užsimeta visai neblogai.
Dar viena sistemėlė (3 pav.) puikiai žinoma netgi pradedantiesiems žvejams, čia nėra netgi ką komentuoti. Gal nebent tai, kad svarelis turėtų laisvai slankioti valu, tada plūdė jautriau rodys kibimą. Nors šiaip jau tokia sistemėlė ypatingu jautrumu nepasižymi.
Iš teigiamų jos bruožų galima paminėti labai paprastą konstrukciją, sistemėlė praktiškai niekada nesusipainioja, užsimeta itin toli ir be problemų.
Ją verta naudoti labai stiprioje tėkmėje, nes visa apkrovimo masė yra sukoncentruota viename svarelyje. Deja, smarki srovė gali kelti aukštai masalą. Stengiantis to bent dalinai išvengti, galima ant pavadėlio užspausti 1–2 papildomus svarelius, kurių masę reikėtų įskaičiuoti į bendrą sistemėlės svorį, kad neapkrautumėme per daug plūdės, arba derėtų kiek įmanoma labiau sutrumpinti pavadėlį.
Labai panaši į minėtą yra ketvirtoji (4 pav.) sistemėlė, nes čia kaip tik tas variantas, kada žemiau stambaus svarelio ant valo užspaudžiami keli smulkesni. Skirtumas – pagrindinis gramzdas (slyvutė) prie valo tvirtinamas nejudomai, o maži svareliai užspaudžiami ne ant pavadėlio, o ant pagrindinio valo. Todėl pati sistemėlė tampa jautresnė, nes yra labiau ištęsta, bendras masės pasiskirstymas didesnis nei trečiojoje sistemėlėje. Be to ji taikoma prilaikant plūdę stiprioje tėkmėje ir dideliame gylyje, kai norime, jog masalas nekiltų daug aukščiau priedugnio zonos.
Meškeriojant vidutinėje vienalytėje tėkmėje tokia sistemėle įmanoma gana ilgai laikyti įtempus valą, o vilioklis tuo metu nuo dugno menkai tepakils.
Jei reikėtų rinktis geriausias sistemėles bolonine meškere gaudant žiobrius, nedvejodamas rinkčiausi pirmąją ir paskutiniąją, kadangi jos yra labai skirtingos tiek savo konstrukcija, tiek ir paskirtimi. Manding, kad šių žuvų žūklei jų ir pakaktų, o kitas galite išbandyti įdomumo dėlei ar esant kažkokioms specifinėms žūklės sąlygoms. Beje, mano minėtos sistemėlės tinka ne vien žiobriams...
Romualdas Žilinskas
