Upės viliotinis

Kaip ten bebūtų, ilgainiui padariau išvadą, kad moterims ten ne vieta. Žvejų forumai – sakrali vyrų erdvė ir ten šiukštu nereikia kišti mums nosies. Antraip, po dalyvavimo virtualiame vyrų vakarėlyje, gali likti kokių sunkiai tirpstančių nuosėdų, pagalvojus apie mūsų „adomus“. 

Tegul jie bent savo medžioklės plotuose pabūna laisvi, patys sau kieti mačo, laimingi savo stichijoje. Tegul jau mūsų „adomai“ reiškiasi jiems priimtinu žodynu, kurio aš pasirinkau tiesiog neklausyti ir negirdėti. 

Ir vis tik, nepaisant tolerancijos, ilgai niekaip nesupratau, kodėl vyrai negali tiesiog pasikalbėti apie masalus, pašarus, upės vingius ir kibimus be sunkiosios artilerijos žodžių pabūklų ir erotizuotų metaforų. 
Prieš mėnesį supratau. Labai aiškiai ir visiems laikams.

Pirmą kartą užsivilkusi muselininko kostiumą ir artėdama prie upės supratau, kad žingsniai link jos mane jaudina jei ne daugiau, tai bent taip pat, kaip ir kelias nuo vonios iki miegamojo. Pirmasis sakinys, kurį ištariau po keleto minučių įbridusi į upę: „Viskas. Aš rami. Nebebijau senatvės. Nebus sekso, bus muselinė“. Dabar suprantu, kodėl vyrai forumuose sako: „Šiandien davė?“. „Nedavė...“ 

Tas, kuris nors kartą buvo susitikęs su upe, supras. Pakanka įsibristi į vandenį ir upės vaga pasileisti pasroviui, stebint, kaip atsidavę vandens glamonėms iš malonumo raitosi žolės, užuosti netyčiom užkliudytos mėtos aromatą, jausti, kaip upės vanduo suspaudžia šlaunis it kompresinė kojinė.


Žvejyboje nesu naujokė. Ragauti šio malonumo pradėjau būdama vos ketverių Tauragno pakrantėse. Išsirikiuodavome penki  anūkai – „pūgžliukai“ ir lupdavome sprindinius ešeriokus senelio  išdrožtomis lazdyno meškerėmis. 

Būdama pilnamete, išbandžiau ir kitokias žvejybos pozas: plūdinę, dugninę, spiningavimą, velkiavimą, poledinę, jūrinę. Išbandžiau visas žuvų viliojimo priemones: pradedant sliekais, uodo trūklio lervomis, žiogais, perlinėmis kruopomis, kukurūzais, baigiant guminėmis ir metalinėmis priemonėmis. Nebūtų sąžininga numoti ranka ir pasakyti, kad buvo blogai. Tai buvo taip pat savotiškai gražios patirtys, savu laiko ir savo vietoje.

Tačiau paėmusi muselinį kotą supratau, kad jau šitam būsiu ištikima iki mirties ir niekada nepaleisiu iš rankų. Tokio artumo ir susiliejimo su gamta, niekuomet nesu išgyvenusi. Išties, upėje įvyksta biblijinis „Ir du taps viena“ –  mistiškas susijungimas su gamta, kuris sunkiai pasiduoda įspraudžiamas į žodžių korsetą. 

O kur dar muselininko žvejybos malonumai. Esu visiška upės „žaliuokė“. Visas mano žinių bagažas – „vargo mokykla“ namuose ir pievoje, keletas atsitiktinių ir planuotų praktinių užsiėmimų.

Kadangi judėti upe teisių nereikia, prieš mėnesį įvyko mano pažintis su Virinta. Pirmieji žingsniai į upę. Pirmasis kartas  – kai nežinai ko tikėtis. Ir jaudina, ir baugina. Tačiau keli sėkmingi žingsniai ir jautiesi saugus upė glėbyje. Atsegi kabliuką, paleidi muselę į laisvę ir nuotykis prasideda. 

Akimis seki pasroviui plaukiančią muselę. Rėvoje už akmens subulkuoja svajonių jaunikis. Prasideda viliotinis. Kantriai pravedinėji muselę varžydamasis, kas kurį paims. Kritau nelygioj kovoj, netyčiom užkabinusi muselę už pakrantės nendrės. Jaunikis pasibaidė, o aš nieko nepešusi patraukiau ieškoti kito.

Kitas pats atsidavė. Net nedraugavęs aistringai griebė muselę. Kiršlio būta tokio drąsaus ir užtikrinto, kad netikėtai greitas jo „Taip“ man užvirė kraują ir pripildė adrenalino.

Po kelių akimirkų delne laikiau stangrų alsuojantį kiršlį. Tie pirmieji  39 centimetrai – mano kuklioje muselininko biografijoje – neištrinamas įrašas. 

Tik po to, kai ir kiršlys, ir aš jau buvome ramūs, supratau, kad jei kas iš šalies būtų nufilmavęs mano solinį žuvies traukimo numerį slapta kamera, neabejotinai įrašas skintų laurus laidoje „Juokingiausi Amerikos vaizdeliai“. Solo – krūva nekoordinuotų judesių, bandant sugriebti kiršlį. Ko tik nedariau –  kimšau valą į burną, meškerykotį spraudžiau į tarpkojį, kojas kėliau ir leidau, kol, galiausiai – atsidusau taip, tarsi būčiau nudobusi mamutą.

Vienas po kito aušo rytai. Žingsniai į upę buvo drąsesni, bet ne mažiau jaudinantys. Upė kasdien vis kitaip pasidabina ir pateikia netikėčiausių staigmenų. Tik dabar iki gelmių suvokiau, kaip gimė ir ką reiškia posakis „Į tą pačią upę du kartus neįbrisi“. 

Sakoma, moteris permaininga, paslaptinga ir jos neįmanoma suprasti. O jūs pabandykite turėti reikalų su upe...

Edita Grudzinskaitė Gruodis