Tik stambioms karpinėms žuvims
Žirniai yra bene vienas geriausių masalų gaudant šapalus, meknes, lynus, karšius, karpius, kuojas ir net ūsorius. Ir nesvarbu kokia žūklės įranga gaudysi – dugnine ar plūdine meškere. Reikėtų akcentuoti, kad toks vilioklis retai pritraukia smulkmę, tad jei jau kimba, tai paprastai tik stambios žuvys.
Veikiausiai apie žirnius reikėjo kalbėti vasaros pradžioje, nes paprastai šis masalas naudojamas būtent šilčiausiuoju žūklės sezonu. Tačiau vasara nelygi vasarai, o ruduo – rudeniui, tad, manau, šis vilioklis bent iki spalio vidurio mūsų platumose dar bus kibus, visą rugsėjį – garantuotai. Nereikėtų pamiršti, kad šįmet pirmoje vasaros pusėje augalinius masalus karpinės žuvys ne itin graibstė, nes smarkiai lijo, kilo vandens lygis, o ir oro temperatūra buvo gana žema.
Tai vėliau, net ir rugpjūčio paskutinėmis dienomis, termometro stulpelis dienomis retai kada leidosi žemiau 30 °C, naktimis irgi kamavo tvanka, tad telkiniuose vanduo tik šilo. Būtent šiltas vanduo ir įtakoja, kad nemažai daliai mūsų žuvų rūšių atsiranda arba sustiprėja pomėgis ėsti įvairias „salotas“, suprantama, ir žirnius. Čia panašiai kaip žmogui – karštymečiu nelabai norisi valgyti mėsiškų patiekalų, na, nebent į skrandį „įsimesti“ kokių nors žalumynų, šaltibarščių...
Specifinis masalas
Nors žirnius dažniausiai naudoja upėse gaudantys žvejai, visgi karšiai, lynai, karpiai jų neatsisako ir stovinčio vandens telkiniuose. Turbūt kai ką stebins žodis „neatsisako“, kiti žvejai pasakys, kad žirniai jų ežere yra masalas Nr. 1. Tačiau reikėtų turėti omenyje, jog yra ir kitų ežerų ar tvenkinių, kuriuose, deja, toks vilioklis nelabai paveikus. Nors gali toks tapti, jei vietines žvynuotąsias ilgainiui įpratinsi.
O gal ir ne. Jau nepamenu, kur skaičiau, bet ta mintis man patiko, nes buvo rašoma, kad žirnių skonis yra specifinis, ši ankštinė kultūra yra truputį kartoka. Todėl mėgs vietinės žuvys žirnius ar ne, priklauso nuo konkretaus telkinio mitybinės bazės, nuo to, kokios žuvys ir ką ten dažniausiai ėda.
Meškeriojant žirniais reikia gausiai jaukinti. Nors upėse, ypač didesnėse, kitąsyk to daryti netgi nebūtina, kaip ir ežeruose ar tvenkiniuose, kur šis masalas vietinėms žvynuotosioms gerai žinomas. Bet, kaip visada, masinant pasiekiami geresni rezultatai, o žirniais – juo labiau.
Jaukinat žirniais patarčiau nemaišyti jų su kitu prievilu, nedėti į „pirktinį“ specializuotą prievilą. Čia tuo atveju, jei ruošiatės žvejoti žirniais, nes, kaip jauko priedas, gaudant kitais masalais jie yra tinkami.
Tačiau be baimės galima „miksuoti“ su konservuotais arba šutintais kukurūzais, kadangi šie masalai panašūs tuo, jog jais gaudomos tokios pat žuvys ir, kaip minėjau, paprastai tik stambios. Kartais žirnių ir kukurūzų, o taip pat ir kviečių, perlinių kruopų maišymas netgi turi teigiamą poveikį, nes būna dienų, kada žuvys kimba tik ant vieno iš šių vilioklių ir tada yra pasirinkimo galimybė.
Kita vertus, toks mano patarimas veikiausiai bus ignoruojamas ir meškeriotojas sėkmingai gaudys žuvis pribėręs žirnių į tą sąlyginai smulkų žūklės prekių parduotuvėse parduodamą jauką. Ir net labai efektyviai, ypač kai žirnius išims iš galutinai paruošto prievilo, nes jie prisigers papildomo kvapo, kažkiek pakis ir masalo skonis.
Ne šiaip sau užsiminiau, kad žirniai kartūs. O todėl, kad ne su kiekvienu jauku, aromatizatoriumi ar atraktantu jie gali būti derinami. Jei pavyko atitaikyti ir dar netgi pagerinti masalą – valio!, jei ne – jūsų problema. Galima paprasčiausiai nerizikuoti.
Arba... nusipirkti jau paruoštų masalui žirnių, kurie būna parduodami žūklės prekių parduotuvėse. Beje, jie dažnai žvejams siūlomi ir „pagerinti“, t. y, atitinkamai iškvėpinti. Tokį masalą paruošusios firmos konsultavosi su žvejais sportininkais, ir nėra ko bijoti, kad, kaip sakiau, „susipjaus“ žirnio bei aromatizatoriaus ar atraktanto kvapas, skonis.
Ar toks masalas patiks žuvims, nes juk veikiausiai jaukinsite namuose šutintais žirniais? Variantai du – arba labai, nes išsiskirs prievilo fone, arba ne. Jei ne, galima gaudyti tais pačiais, kuriais jaukinote. Bet kokiu atveju bandyti verta.
Žūklės prekių parduotuvėse būna ir jaukui skirtų paruoštų žirnių. Išties ne viena jaukui, bet ir masalui, tiesiog tai yra gana didelės sandariai uždarytos pakuotės, kuriose žirnius galima laikyti neribotą laiką, jei tų pakuočių neatidarai.
Tokių žirnių privalumas – patogu transportuoti, pasiruošti meškeriojimui iš anksto net nežinant tikslios žūklės datos, nebūtina sunaudoti visus turimus žirnius ir palikti kitai žūklei, nereikia vargti virtuvėje. Minusas – pakuotės sąlyginai nedidelės, jų reikės ne vienos ir ne dviejų.
Kadangi žirniai pakankamai sunkūs, juos galima gana toli numesti ranka nenaudojant jokių laidynių ir nemaišant su papildomu jauku, iš kurio formuojame rutulius. Jei visgi žirnius prireikia pateikti žuvims labai toli, galime žūklės metu susikonstruoti savotišką kobrą. Nupjauname maždaug 30° kampu plastikinį buteliuką nuo mineralinio kiek toliau nuo jo kaklelio, ir užmauname jį ant čia pat pasidarytos rankenos – medžio šakos ar pan.
Nors gal paprasčiau nusipirkti tokiam mėtymui skirtą firminę kobrą ir problema bus išspręsta visam laikui, jei to įrankio nepamiršime pasiimti į žūklę.
Pėdkelnėse ir po antklode
Visgi didžiausia problema – žirnių paruošimas. Bet kaip išvirti žirniai taps arba žirniene, arba bus pernelyg kieti. Suprantama, kad kalbu apie žirnius su luobele, nes apdirbti (pašalinama žvejams reikalinga luobelė) ir parduotuvėse parduodami žirniai nesilaiko ant kabliuko, tačiau jie gali būti tinkami prievilui.
Šių ankštinių kultūrų geriausiai įsigyti turguje pas ūkininkus. Aišku, žirniai bus džiovinti, nes tokie ir reikalingi ruošiant žūklei. Paprastai turguje jie ilgai neužsistovi, tai būna pernykščio ar užpernykščio, galbūt net šiųmečio derliaus „vaisiai“.
Yra keletas jauko ir masalo paruošimo būdų. Nors esminiai dalykai šutinant žirnius mažai kuo skiriasi, tačiau tam tikrų savitų niuansų rastumėm. Kuris būdas geresnis – sunku pasakyti.
Pradėsiu nuo to, kurį naudodavau anksčiau. Šitaip bent pusė iššutintų žirnių tinka mauti ant kabliuko, kadangi kaip bevirtumėm žirnius, deja, dalis jų vis tiek „pameta“ luobeles. Bet tie „brokuoti“ puikiausiai tiks jaukinti. Šio šutinimo minusas – ribotas ruošiamų žirnių kiekis, dėl ko juos neretai tenka virti kelis sykius.
Prieš verdant patartina bent jau pusę paros mirkyti žirnius šaltame vandenyje – mirkymo laikas priklausys nuo išdžiūvimo laipsnio. Tada sudėti į kojinę, o geriausiai – į moteriškas pėdkelnes, ir tvirtai surišti. Čia tam, kad verdant nenukristų jų luobelė, kadangi kunkuliuojančiame puode žirniai gali nusidaužyti į indo kraštus, liesdamiesi prie vienas kito.
Labai ilgai virti nereikia, pakanka keliolika minučių ir būtinai ant mažos ugnies, po to sandariai uždarius puodą padėti brinkti. Jei atšalus vandeniui žirniai bus per daug kieti – vėl užvirti ir toliau brinkinti. Paprastai pakanka vieno pakartotino virimo ir masalas būna tinkamas.
Kitas būdas paprastesnis jau vien tuo, kad nereikia jokių kojinių, pėdkelnių ar apatinių, o žirnių kiekis priklausys tik nuo puodo talpos. Tačiau taip paruoštų žirnių kartais daugiau nei du trečdaliai tinkami tik jaukinimui. Kita vertus, jaukui visada didžioji dalis jų ir sunaudojama.
Iš vakaro žirniai suberiami į puodą ir laikomi šaltame vandenyje iki ryto. Tada jau galima virti, beje, net ir nepakeitus vandens. Verdame irgi tik ant mažos ugnies maždaug pusvalandį. Tuomet, neišėmus iš vandens, kuriame virė, ir sandariai uždarius puodą, įvyniojame indą į kokį nors storą audeklą. Labai tinka vadinamoji močiutės „kaldra“, kuria užsiklojate vėsiomis naktimis.
Po valandos vandenį nupilame, bet žirnių iš puodo neišimame, vėl jį uždarome, ir tame šiltame bei viduje vis dar drėgname inde žirnius laikome kokias dvi valandas. Viskas, belieka atsirinkti geriausius, stambiausius žirnius, kuriuos mausime ant kabliuko.
Beje, atrankos būdu ir susirandami nei per trapūs, nei per skystos tekstūros žirniai, tai jau turi nuspręsti meškeriotojas, apibūdinti trapumą žodžiais man sudėtinga. Tad nori to ar ne, bet masalui jie rankiojami po vieną. Nors tikrai žinau, kad dalis meškeriotojų taip nesielgia. Na, tai jau tų žvejų problema.
Į dėžutes ir per dvi puseles
Masalui naudojamus žirnius laikykite dėžutėje, bet ne celofaniniame maišelyje, kaip daug sykių esu matęs. Specialiose masalui talpinti dėžutėse yra ventiliacija ir kartu sandarumas apsaugantis vilioklius nuo lietaus, temperatūros pokyčių, saulės. Be to ten sudėti žirniai nesitrins vienas į kitą ir išlaikys tvirtą luobelę.
Būna pirkti ir jaukui skirtų patogių indų, jie irgi sandarūs, tad prievilo neveikia tiesioginiai saulės spinduliai, rasite žūklės prekių parduotuvėse įvairios talpos dėžučių komplektų ir panašiai. Žodžiu, šiais laikais „Maxima“ maišeliuose jaukus bei masalus laiko tik žvejai diletantai.
Po žūklės, jei žirnių nesunaudojote, o rytoj vėl ruošiatės žuvauti, išmesti į vandenį nebūtina. Laikyti šaldytuve (ne šaldymo kameroje!) puikiai tiks ir kitos dienos žūklei. Galbūt nesurūgs ir trečią dieną, jei vėsiai laikysite, bet ketvirtos – nesulauks garantuotai.
Beje, prieš važiuojant meškerioti, patarčiau žirnius, kurie liko nuo vakar ir buvo padėti šaldytuve, palaikyti kambario temperatūroje. Nes jei žūklavietė netoli, oras ne itin šiltas, jie bus per šalti, normalią kondiciją pasieks tik įpusėjus meškeriojimui.
Žūklės prekių parduotuvėse parduodami šaldyti ir paruošti žūklei (reikia tik atitirpinti ledą) žirniai būna kietoki, tačiau mūsų gamintojai jau išmoko paruošti pusėtinos kokybės masalą, tad visai tinkami žvejybai. Visgi nusipirkęs tokių žirnių aš dalį jų truputi paverdu ir pabrinkinu, įdedu šiek tiek medaus. Kietesnius, t. y. tik atitirpintus, naudoju jaukinimui, o pavirtus – žūklei.
Medus turi ir antibakterinių savybių, tad bent jau teoriškai žirniai turėtų ilgiau nesugesti tvankiame ore. Ir, kiek rodo praktika, šis priedas negadina tikrojo žirnių skonio, galbūt jį net pagerina.
Nieko tragiško, jei žirnis yra truputį per minkštas – jį žuvis gali daug lengviau „numušti“ nuo kabliuko, bet nereikia žioplinėti meškeriojant – tiesiog tenka anksčiau pakirsti. Beje, žuvys visada geriau kibs ant minkštesnio nei pernelyg kieto žirnio. Kuomet žvynuotosios yra itin pasyvios, retai, bet pasitaiko, kad būtent pervirti bus vienintelis masalas, kuris jas vilios. Tačiau tokia tendencija labiau būdinga vidurvasariui.
Žirnį ant kabliuko reikėtų mauti perduriant abi jo puseles – taip geriau laikysis ant kabliuko, luobelė irgi neleis jam suskilti. Taip pat reikia palikti ilgesnį kabiuko gylio galą išorėje – žvynuotosios to paprastai nebijo, o sėkmingų pakirtimų skaičius žymiai padidėja.
Jei kas nors visgi negali savęs nuteikti psichologiškai ir mano, kad kabliuko gylys atbaido žuvis – ant jo užmaukite vieną „dziką“ ar porelę musės lervučių, galima ir smulkų slieką, jo gabaliuką. Beje, kartais tai pagerina kibimą, nors kitąsyk trukdo – lervas ir sliekus tampo aukšlės.
Žirnis puikiai laikosi ant kabliuko. Netgi geriau nei sliekas. Ir tai didelis privalumas, tarkim, žuvaujant įsibridus, kuomet vilioklius nuolat keisti yra paprasčiausiai nepatogu.
Kabliukas tokiai žūklei turėtų būti iš storesnės vielos (geriau laikosi žirnis), plataus linkio, geriau su trumpesniu koteliu. Kadangi žirnis geltonas, tai ir kabliukas geriausiai pagamintas iš geltonos, bronzinės vielos, nors dažniausiai tai neturi labai didelės reikšmės.
Kaip minėjau šiame straipsnyje daug sykių – žirnis yra masalas skirtas stambiai žuviai. Todėl valus derėtų naudoti ne visai plonus.
O ką daugiau? Net nežinau... Na, nebent, kad esant totaliai nekibai galima žirnius suvalgyti ir pačiam.
Romualdas Žilinskas
