Spalvos faktorius ir kibimų statistika

Favoritai ir situacija

Rytas išaušo šiltas ir ūkanotas. Pavasarį geresnes sąlygas lydekų gaudymui sunku sugalvoti. Dar neišsisklaidžius paskutiniems ryto miglos kamuoliams išplaukiame į pažįstamą kaip penki pirštai Dūkšto įlanką, kurioje gelmė – maždaug 2-3 m. Pasiekę rytinį įlankos pakraštį, leidžiamės vos juntamo vėjelio nešami link tolimojo įlankos galo ir mes imamės spiningų. Dreifuojame išilgai pakrantės maždaug šimto metrų atstumu nuo jos, kur paprastai tokiu metu – daugiausia lydekų buveinių. Kiekvienas iš mūsų dvejeto sega prie valo savo patikimiausią masalą: aš – neriantį į 2,5 m gelmę rusvai sidabrinį voblerį (9 cm), imituojantį kažką vidutinio tarp raudės, plakio jauniklio ir seliavos ir jau seniai tapusį favoritu spiningaujant šiame ežere, o kolega – ryškiaspalvį guminuką su parausvinta papilve.

Labai dažnai pasitaikydavo, kad toks rėksmingas 10 cm masalas, mano galva, imituojantis nežinia ką, provokuodavo lydekas kibti kaip pašėlusias. Pavasarį lydekos lanko įvairių žuvų nerštavietes ir be gailesčio jas medžioja – iš pradžių kuojų, paskui plakių, karosų. Kita vertus, kiekvienas spiningautojas vadovaujasi savo intuityvia nuostata, kurią diktuoja sėkmingi atvejai ir kuri perša paprasčiausią sprendimą iš pradžių pasiūlyti lydekoms pirmiausia tokį masalą, kėlusį margašonėms ypatingą apetitą praėjusį sezoną.

Praeina valanda, tačiau lydekos ignoruoja „klasiką“. Taigi prielaida nepasitvirtino – praėjusio sezono masalai „nedirba“. Vienintelė paguoda, kad, galbūt, lydekos dar neaktyvios. Mano kompanionas labai pasitiki savo „firminiu“ guminuku, kurį jis vadina „kankiniu“, nes žalsvai balkšvo masalo uodegos mentė ir papilvė nudažytos kraujo spalva, ir masalo keisti neketina. Man prie širdies eksperimentai, todėl praėjusio sezono „topą“ atidedu į šalį ir renkuosi masalą iš tų, kuriuos pasidėjau po ranka. Logika sako, jog lydekos dažnai labai aktyviai domisi tuo, kas joms nematyta, bet į kitą ausį intuicija kužda, kad nereikia atidėti į šalį gerai užsirekomendavusių masalų. Tą ir daro mano kolega. Pažiūrėsim, kas ims viršų – logika ar intuicija?

Nevienodi viliokai

Aktyviai medžiojančios lydekos užtikrintai atakuoja blizges Lucky John Croco, nuspalvintas ešerių apdaraisJei spiningaujate dviese, žūklės pradžioje niekada nenaudokite identiškų masalų vienu metu, kol nepaaiškėjo lydekų apetito ypatumai. Kur kas greičiau užčiuopsite reikalingą „gyslą“, jei vienas bandys lydeką suvilioti, pavyzdžiui, sukre, o kitas – klasikine blizge. Gali būti, jog nei vienu, nei kitu masalu lydekos nesidomės, tada, keisdami masalą, informuokite kolegą, kad jis jūsų sprendimų nedubliuotų.

Tokia taktika – pati geriausia iki pirmojo kibimo. Kai situacija taps aiški ir matysite, kuriuos masalus lydekos atakuoja, o kuriuos ignoruoja, galėsite naudoti tuos pačius masalus arba panašius. Po poros dešimčių metimų voblerį „X-Rap Shad“ (8 cm), kurį pasirinkau tą sezoną bandymams, pakeičiau naujovišku „swimbait“ grimzliumi „X-Rap Subwalk“ (9 cm) , o kompanionas jau išbandė kelis naujų guminukų modelius, tačiau mūsų masalai lydekų vėlgi nesudomino. Nesėkmė įlankoje, kuri visada tapdavo pavasarį lydekų būriavimosi vieta, rodė, kad reikia keisti arba taktiką, arba rotacijos būdu atrinkti masalą, kuris lydekas masins šioje situacijoje. Jokios prasmės leistis ieškoti naujų lydekų ganyklų (versija tam atvejui, jei margašonės kažkodėl nesibūriuoja šioje įlankoje), nėra, kol masalo testas sėkmingai neatliktas.

Balandžio pabaiga – gegužės pradžia spėrių permainų gamtoje metas, o vandens telkiniai – ne išimtis iš bendro konteksto: juose sulig kiekviena diena vis labiau sušyla vanduo, įvairių rūšių žuvys, tarp kurių ir tos, kurios dažniausiai tampa lydekų grobiu, plaukia neršti, o po neršto migracijų keliauja į šiltojo sezono ganyklas. Paskui jas paprastai traukia anksčiau išneršusios lydekos. Šios migracijos primena piligriminius žygius, kurių maršrutai eina į pakankamai gerai žinoma ežerų vietas. Nejaugi šiemet žuvų migracijų grafikas sutriko?

Tarkim, įlankoje nesusitelkė lydekas viliojančios kuojos. Ši prielaida visai reali, nes pakrantėje nematyti kuojas tokiu metu čia paprastai gaudančių vietinių meškeriotojų. Kita versija – ankstyvas lydekų nerštas, nes šiemet pavasario pradžia puikiai tiko lydekų nerštui, nors mums - spiningninkams ir atrodė vėsi. Be to, kuojos taip pat galėjo išneršti anksčiau, todėl dabar margašonėms ir nebėra ko čia lūkuriuoti. Tad gali būti, kad margašonės, jei ir pradėjo kibti, tačiau kol kas bazuojasi netoli savo nerštaviečių. Kiekviena iš versijų – įtikinama, tačiau laimė, kad ir nerštavietės, ir lydekų gulyklos šioje ežero dalyje – šalia, tad viską nesunku patikrinti.

Kadangi bendru sutarimu paskutinė versija pasirodė pakankamai tikėtina, pasukome prie lėkšto ruožo, kuris baigiasi stačiu šlaitu nyrančiu iš 1-1,5 m į 3-4 m gelmę. Lydekos tame plote paprastai ima telktis jau kovo pradžioje ir čia vėliau neršia. Dreifuodami ties šlaito briauna svaidėme masalus į abi puses – seklesnę pusę „pašukavau“ stambokomis sukrėmis ir unikalios konstrukcijos vobleriu be liežuvėlio „X-Rap Prop“ (11 cm), o gelmėn už šlaito tolydžio užmesdavau vibracinį voblerį. Kompanionas toliau bandė „iškišti“ savo mėgstamiausią guminuką – „krauju srūvantį kankinį“.

Pirmieji kibimai

Vos užmečiau jau pelniusią favoritės laurus sukriukę Balzer Colonel Classic Fluo ir iškart galingas smūgis – prireikė nemažo laiko, kol pavyko į graibštą įplukdyti keturių kilogramų lydeką. Seklioje to ežero ploto, kurį pasirinkome antram žūklės „etapui, dalyje vanduo buvo jau pakankamai įšilęs, paviršiuje tolydžio supliuškėdavo išneriančios aukšlės, o gelmėje retkarčiais blyksteldavo kaip veidrodukai šmirinėjančių kuojų žvynai. Netrukus mano sukrę atakavo lydekaitė. Paskui antra, tačiau tokių „neįskaitinių“ lydekaičių tankis toje vietoje aiškiai rodė, kad jos čia šeimininkauja, nesibaimindamos, jog paklius į nasrus didžiosioms. Lydekų kanibalizmas – įprastas reikalas, todėl tapo aišku, kad šioje buveinėje stambią lydeką galima aptikti tik atsitiktinai. Tai irgi reikia atsiminti – pirmieji kibimai ne visada reiškia, kad toje vietoje žūklę reikia tęsti. Nutarėme iš sekliosios įlankos dalies grįžti ten, kur pradėjome žūklę.

Vėjas kaip tik pūtė į valties bortą ir nešė mus reikiama kryptimi. Tiesa, dreifavome už 10-15 m nuo kranto, o toje juostoje pasitaikydavo retų meldų guotų. Valtis pamažu atlingavo į protaką tarp dviejų meldų guotų, už kurių plytėjo link ežero intako besidriekianti įlanka. Norėdamas pamankštinti kojas, atsistojau valtyje visu ūgiu, ir, žvilgtelėjęs pro poliarizuotus akinius į vandenį, išvydau ant retų pernykščių augalų stiebų lyg skalbinius padžiautus drebučių kaspinus, kurių viduje aiškiai buvo matyti brinkstantys ikrai. Tokios kaspino formos dėtys – ešerių neršimo produktas. Vadinasi, pakliuvom į dryžuotašonių nerštavietę.

Ešeriai paprastai neršia paskutinėmis balandžio dienomis arba gegužės pradžioje, o šiemet dėl nei šilto, nei šalto pavasario jų nerštas gali užsitęsti. Vėl prisegiau prie spiningo valo vietoj sukrės guminuką, imituojantį ešerį ir užmečiau jį gerokai į šoną nuo ešerių nerštavietės. Masalui nuplaukus kelis metrus, spiningas suvibravo nuo stipraus smūgio, tačiau žuvis nepasikirto. Ištraukęs guminuką iš vandens supratau, kas atsitiko: lydeka pastvėrė masalą negrabiai ir nukando uodegą. Kito tokio guminuko neturėjau, todėl prisegiau prie valo pirmą maslinėje kritusią į akis sukrę Balzer Colonel Classic Fluo. Vienas metimas, antras... Ir smūgis – šįkart lydeka masalą pastvėrė kaip reikiant. Margašonė buvo stambi ir jau atgavusi po neršto jėgas. Tad kol įkėlėme ją į valtį, teko gana ilgokai manevruoti. O štai kolegos „krauju pasruvęs“ gumnukas lydekų nedomino. Vieninga taktika

Per tą laiką, kol traukiau pirmą solidžią lydeką, dienojant kiek sustiprėjęs vėjelis nunešė mus į šalį nuo ešerių nerštavietės. Nutarėm, kad reikia grįžti į ankstesnę poziciją, o mano kompanionui laikas masalinėje ieškoti ešerio imitacijos. Keliais irklų grybšniais grįžome į ankstesnę vietą ir netrukus laimė nusišypsojo kompanionui: ešerio imitaciją – „Lucky John Croco“ (16 g) griebė kur kas stambesnė už pirmąją lydeka. Dar kartą grįžome į ankstesnę poziciją ir vėl pradėjome dreifą. Vėjelis kiek sustiprėjo ir ežero paviršius pasidengė smulkiomis raibuliuojančiomis vilnimis. Vos užmečiau jau pelniusią favoritės laurus sukriukę Balzer Colonel Classic Fluo ir iškart galingas smūgis – prireikė nemažo laiko, kol pavyko į graibštą įplukdyti keturių kilogramų lydeką.

Mūsų veidus nušvietė šypsenos – pagaliau kibimo algoritmas atskleistas. Dar apie dešimtį kartų kartojome dreifą per tą patį ežero plotą ir kas antru kartu pelnydavome kiekvienas po kibimą. Laikas, deja, tirpo nepastebimai, saulė disko kraštu netruko paliesti ežerą juosiančio miško viršūnes. Sutarėm, jog dar vienas dreifas ir plaukiame į stovyklavietę. Kai atrodė, jog jau esame už ploto, kuriame medžioja lydekos, ribų, kolegos spiningą smūgis sulenkė trilinką. „Lucky John Croco“ šį syk stvėrė didžiulė lydeka. Dvikovoje su ja permaininga sėkmė buvo tai jos, tai spiningautojo pusėje, tačiau galiausiai pavyko aštuonių kilogramų margašonę nuvarginti...

Parsiyrėm į krantą dar su šviesa, todėl nutarėm ir laimikį išvalyti. Labai nustebom, kad visos lydekos buvo rimtai prisikimšusios skrandžius - juose aptikome po 10-19 dešimties centimetrų ešeriukų. Tad pasidarė aišku, kodėl lydekų neaptikome nei kuojų nerštaviečių zonoje, nei greta pačių lydekų nerštaviečių, margašonės bazavosi prie ešerių susitelkimo vietų, kur joms buvo garantuotas gardus užkandis. Išvada pirma: pirmosiomis šiltomis sezono dienomis lydekų gaudymas būna sėkmingas tada, jei pavyksta atspėti, kur jų buveinės. Antra, masalinėje turėkite klasikinių blizgių-vartiklių, nes jos sezono pradžioje dažnai būna ypač veiksmingas lydekų masalas.

2015-04-30
Viktoras Armalis