Šapalų spiningavimas iki užšąlant Nevėžiui. Kur juos rasti?
Kada žiema ima belstis į duris, labai daug Vidurio Lietuvos meškeriotojų žvejoja tik vienoje upėje – Nevėžyje. Nenuostabu, kadangi į tos upės duobes žiemoti suplaukia netgi žuvys iš Nemuno, o tai gana neįprasta situacija, kadangi Nevėžis yra Nemuno intakas, bet ne atvirkščiai.
Apie Nevėžio žuvų „asortimentą“ nėra daug ką ir kalbėti, kadangi čia galima pagauti praktiškai visas mūsų vidutinio dydžio upėse esančias bei lėtesnę ar vidutinę tėkmę mėgstančia žvynuotąsias. Turiu omenyje tiek plėšriąsias, tiek taikiąsias. Todėl Nevėžio krantus apgula ir spiningautojai, ir dugninės arba plūdinės mėgėjai.
Nevėžis – išskirtinė upė
Apskritai Nevėžis yra fenomenalus – jis žuvingas visais metų laikais, bet ypač – rudenį ir pavasarį, kuomet kitose upėse dėl pagreitėjusios tėkmės, aukšto vandens lygio, išskaidrėjusio arba susidrumstusio vandens kibimas būna labai menkas. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia, nes gyvenu labai patogioje vietoje – šalia yra Neris, Nemunas ir maždaug už 10 kilometrų teka Nevėžis, tad galiu lyginti šiuos tris vandens telkinius.
Nemune miesto ribose maždaug nuo spalio vidurio daugelis karpinių žuvų pasitraukia į gilesnes vietas ties krantinėmis, laikosi ten, kur vandens srautas ramesnis, t. y. aukščiau Neries žiočių, o jei dar tiksliau – aukštyn nuo Aleksoto tilto. Neįsibėgėsiu aprašinėti kur, nes nukrypsiu nuo temos. Kita dalis Nemuno žuvų, kaip ir sakiau straipsnio pradžioje, suplaukia į Nevėžio duobes. Beje, pastarųjų tarpe būna ir nemažai plėšrūnių.
Neryje tokiu metų laiku pagauti ką nors padoresnio sudėtinga, nes ši upė šaltesnė, sraunesnė nei Nemunas arba Nevėžis ir tenka ieškoti išskirtinių vietų, kur galėtum su dugnine arba plūdine meškere suvilioti kokį padoresnį žuvelioką. Su spiningu irgi mažai ką nuveiksi, nes iki pat Jonavos šios upės atkarpoje plėšrūnės tampa aikštingos arba iš ten pasitraukia. Reikia Neryje daug metų žvejoti, kad rastum dar likusias ir sugebėtum joms įsiūlyti masalą.
Aš dabar situaciją apibūdinu bendrais bruožais, labai nesigilindamas į žvynuotųjų rūšinę sudėtį ir smulkiai nepasakodamas apie Nemuną ar Nerį, kadangi dėmesį sutelksiu į Nevėžį. Beje, apie šią upę kalbėsiu iš kauniečio pozicijų, kadangi, tarkim, Panevėžyje gyvenantis žvejys Nevėžį apibūdintų jau kitaip.
Nevėžis – labai specifinė upė ir kitu atžvilgiu. Ją galima suskirstyti mažiausiai į tris labai skirtingas dalis, kurių žuvingiausioji šiuo metų laiku (o ir apskritai) neabejotinai būtų atkarpa nuo upės žiočių iki tilto, kuriuo tįsta autostrada Vilnius–Klaipėda.
Aukščiau upė būtų jau kitokia, žymiai seklesnė, sraunesnė, nors dar yra vietų, kur galima rasti vieną kitą duobelę, tykesnių įlankų. Trečioji Nevėžio dalis prasideda „kažkur“ dar aukščiau, ji man mažiausiai pažįstama, tad nė nekalbėsiu. Gal yra ir ketvirtoji ar penktoji atkarpos, bet, sakau, ten – jau ne mano žvejybinės „lankos“. Aišku, ir kitos upės turi žemupius, aukštupius bei vidurupius, tačiau Nevėžyje riba bent jau tarp žemupio ir vidurupio yra itin ryški.
Pačių įvairiausių žuvų, bent jau iki vadinamojo Babtų tilto, kur giliausios upės vietos, iki užšąlant Nevėžiui būna labai daug. Reikėtų pabrėžti, kad tokiai neplačiai upei gylis kai kuriose jos atkarpose yra išties įspūdingas, nes ties posūkiais, kur ir išsidėstę dauguma duobių, jis kartais siekia 6–7 m, o giliausioji duobė, esant aukštesniam vandens lygiui, būna bene 15 m gylio.
Tose gelmėse šonais trinasi susiruošę žiemoti karšiai, kuojos, karosai, šapalai, ešeriai ir salačiai, lydekos ir lynai, plakiai ir sterkai, žodžiu, pasirinkti, ką gaudyti, tikrai yra iš ko. Aišku, popieriuje arba echoloto ekrane viskas atrodo daug įspūdingiau, nes ne visos žuvys kimba taip, kaip norėtųsi arba būna dienų, kuomet gali...
Na, ne, bent jau meškeriojant dugnine arba plūdine be jokio laimikio apskritai vargu ar gali likti. Vis tiek kokia kuoja arba ešerys apžios kabliuką. Tai yra „firminės“ Nevėžio žemupio žuvys, kurios labiausiai ir traukia prie upės įvairius žūklės būdus propaguojančius meškeriotojus, nes kimba tikrai neprastai.
Apie Nevėžio šapalus visais metų laikais
Bet šis straipsnis ne apie jas, pažvejokime rečiau tikslingai viliojamų Nevėžio šapalų. Juos dugnininkai dažniausiai sumeškerioja kaip priegaudą, o plūdinintai šapalus neretai gaudo specialiai. Vėlgi, nesigilinant į visus metų laikus, pasakysiu, kad didžiausia galimybė sugundyti šias žuvis yra viliojant batonu, net neatsižvelgiant į metų laiką – bus pavasaris, vasara, ruduo ar žiema, galbūt skirsis tik gaudymo taktika.
Vasarą daug vietinių šapalų pakyla aukštyn upe, nes ten yra sraunumų, rėvų. Nesvarbu, kad, kitąsyk vidurvasarį ten Nevėžis nusenka taip, jog kai kur gali bristi išilgai upės vos ne pačia vaga, tokios vietos prasideda jau už Babtų, bet šapalai nevengia mažo gylio ir puikiai jaučiasi tose seklumose. Ir net labai puikiai, kadangi kartais ant mažų vobleriukų pavyksta nutverti virš kilogramo sveriančią tos rūšies žuvį.
Yra šapalų ir gausiai meškeriotojų lankomoje dalyje nuo minėto tilto iki pat upės ištakų, tačiau ten vasarą dažniausiai tepagaunami maži šapaliūkščiai, retas kuris siekia 0,5 kg. Situacija pasikeičia vandeniui atvėsus, tuomet žemesnėje upės dalyje galima tikėtis gerokai stambesnių šios rūšies egzempliorių.
Atšalus vandeniui (taip pat ir pavasarį) didieji šapalai atplaukia į gerokai ramesnį bei gilesnį Nevėžio ruožą, neabejoju, kad dalis atkeliauja iš Nemuno, nes, kaip minėjau, šiltuoju metų laiku čia vyravo ne patys didžiausi šios rūšies egzemplioriai. Tad maždaug nuo spalio vidurio ir pradedu šapalų žūklę, ją galima tęsti iki ledas galutinai sukaustys šią upę. O gaudau šapalus silikoniniais masalais.
Vagoje, šalia vagos arba ant duobės šlaito
Pirmiausiai galbūt reikėtų pakalbėti apie vietos pasirinkimą, kadangi plačiaburniai ant guminukų kimba tik nedidelėse ir labai specifinėse upės atkarpose, kurios dažniausiai tesiekia vos keliasdešimt metrų. Vieną vietą yra „užtikrinta“, čia, jei tik šapalai kimba, jų galima pagauti itin daug, bet jos neminėsiu. Priežastis paprasta – tai labai trumpas upės ruoželis...
Bet pasakysiu, kur rasti šapalų tokiu metų laiku Nevėžyje apskritai. Pagrindinis orientyras turėtų būti gili, pageidautina – labai gili, duobė. Tai reiškia, kad, kaip minėjau rašinio pradžioje, veikiausiai šalia bus upės vingis.
Tačiau šapalai kimba ne pačioje duobėje. Reikia, kad už duobės būtų tolygus dugno pakilimas, gylis varijuotų nuo 2,0 iki 3,0 m toliau nuo kranto.
Gal kas galvoja, kad upės, ir nebūtinai Nevėžio, vaga yra tarsi koks griovys, kuriame vienodas gylis. Labai klysta. Vaga gali išplatėti, o tokiu atveju ji dažniausiai būna seklesnė, ir susiaurėti bei pagilėti. Mūsų atveju pageidautinas tarpinis variantas – gana lygi, daugmaž vienodo gylio bent šimtą metrų besitęsianti vagos dalis. Arba tiesiog duobė, bet, pabrėžiu, gilesnė.
Šapalai renkasi iš karto už duobės ant tolygiai kylančio šlaito ir truputį toliau nuo jo, žvejų žargonu kalbant „ant išėjimo“. Paprastai labai toli nuo duobės jie nesimaitina – 50, 100 m, gal ilgesnėje atkarpoje.
Surasti šapalus ant vagos šlaito yra sudėtingiau, nes tai bus gerokai didesnis upės atkarpos plotas ir gali nutikti taip, kad šios žuvys kibs tik kažkokioje konkrečioje vietoje, o jūs laimę bandysite visai netoli, bet ne ten. Tiesa, šapalai, kitaip nei giliose duobėse, gali masalą griebti ir pačioje vagoje. Šaltame vandenyje žuvys mažiau aktyvios, todėl spiningautojui tenka labiau pamiklinti kojas. Diena trumpa, tad nepataikei užmesti vilioklio šapalui po nosimi, neradai tinkamo ir likai be laimikio.
Beje, įdomus pastebėjimas – daug reikšmės turi ir pasirinktas gaudymui krantas. Nors Nevėžis – neplatus ir su sunkesniu mikromasaliniu galvakabliu kai kuriose vietose net jo žemupyje įmanoma permesti masalą skersai upės, tačiau šapalai gerai kibs tik žvejojant nuo kažkurio vieno kranto. Suprantama, kad dabar kalbu apie jų žvejybą lapkritį, gruodį, gal net iki sausio vidurio. Kodėl taip yra sunku pasakyti, tačiau faktas lieka faktu.
Ne visada šapalus Nevėžyje mikroguminukais galima gaudyti net jei jie ir gerai kimba (iš tiesų, neaišku ar tuomet kimba, nes paprasčiausiai šapalų nežvejoji) dėl pasmarkėjusios srovės. Tėkmė šioje upėje gali labai greitai padidėti dėl užsitęsusių rudeninių liūčių, kuomet intakais ima plūsti lietaus vanduo.
Tačiau ne tik tai sąlygoja vandens srauto greitį. Žemupyje Nevėžio tėkmė labai priklausoma nuo Kauno HE. Todėl net ir ilgai nelyjant, jei tik pristabdomas hidroelektrinės turbinų darbas ir vandens lygis Nemune nukrenta, Nevėžio nuolydis padidėja ir srovė pagreitėja. Arba atvirkščiai – gali smarkiai ir ilgai lyti, tačiau jei Kauno HE dirbs pilnu pajėgumu ir Nemunas pakils, ties Nevėžio žiotimis tėkmė netgi apsisuka į priešingą pusę, o aukščiau upėje ji beveik sustoja. Tokiu atveju verta bandyti gundyti šapalus.
Kitas taip pat svarbus faktorius, kuris gali nulemti šių žuvų aktyvumą yra meteorologinės sąlygos. Kadangi tokiu metu oro temperatūra jau artėja prie nulinės padalos, kartais būna ir žemesnė, tai bet koks atšilimas yra geras ženklas. Šapalų apetitą stimuliuoja ir krentantis slėgis, bet tada jie paprastai kimba labai neilgą laiko tarpą, pasitaiko, kad masalus čiumpa tik kokį gerą pusvalandį.
Žūklės tikrai nepagerina smarkus vėjas. Kita vertus, ir žvejoti tuomet yra sudėtingiau, nes spiningaujama su lengvais mažais masaliukais, tad besilankstant medžių viršūnėms geriau likti namuose. Nors, suprantama, galima rasti vietų, kur statūs Nevėžio krantai, aukšti medžiai užstoja vėją ir ten bandyti laimę, Išlindusi saulė, nors tokiu metų laiku taip retai nutinka, yra neblogas rodiklis, tačiau neesminis.
Jei plūdininkai Nevėžio krantus apgula nuo ankstyvo ryto, tai spiningautojas gali pamiegoti ilgiau. Ir nors šiuo metų laiku diena būna trumpiausia, tačiau anksčiau 10 val. šapalai paprastai neliečia masalų. Dažniausiai, jei tinkamos oro sąlygos, jie pradeda kibti apie 11 val. ir baigia apie 14 val., ypatingais atvejais užtrunka dar keliasdešimt minučių ilgiau. O po to be reikalo neeikvok energijos – vyniok spiningą ir eik namo...
Tai gal kažkiek nesutampa su šiam metų laikui būdinga nuostata, kad žuvų aktyvumas padidėja antroje dienos pusėje. O ir apskritai šapalai man visur ir visada geriau kibdavo vakarais. Bet, kaip matote, Nevėžis yra išskirtinis, tad ir masalai šapalams siūlomi mažiau būdingi šiai žuvų rūšiai.
Kita vertus, silikoniniai viliokliai šaltame vandenyje yra perspektyvesni už voblerius arba blizges, veikiausiai tai pastebėjote ir patys. Tad šiuo atveju šapalai gal ir nėra jokia išimtis.
Aišku, reikia parinkti tinkamus vilioklių dydžius, galvakablių svorius, naudoti atitinkamą spiningavimo techniką. Apie tai – kitame rašinyje.
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad šiuo metu Salmo parduotuvėse vyksta neinercinių ričių bei spiningų akcijos bei išpardavimai. Ir tai liečia net 15 ričių ir 64 (!) spiningų modelius. Praktiškai visos ritės turi ir nedidelius dydžius, tad puikiai tiks spiningavimui mažais guminukais. Negana to, jas galėsite pritaikyti blizgiavimui nuo ledo. Aš naudoju žiemą tas pačias. Na, o spiningų ultralight ir ligt spiningavimui rasite kokias keturias dešimtis...
Romualdas Žilinskas
