Šamą – spiningu nuo kranto. Vartiklės, sukriukės, vobleriai...
Šįmet liepos mėnuo gana permainingas – tai lyja, tai giedra, vandens lygis telkiniuose gana aukštas, o vanduo drumstas. Bet tokios sąlygos tenkina šamus, kadangi upėse, tvenkiniuose atsiranda daugiau erdvės, naujų vietų, kurios esant menkam vandens lygiui būtų pernelyg seklios šiems plėšrūnams. Tai ypač juntama upėse. O ir oras labai tinkamas – prieš lietų, audrą krentant atmosferiniam slėgiui ilgaūsiai grobuonys suaktyvėja.
Tad lyg ir viskas šiuo atveju tvarkoje – eini ir gaudai šamus, net jei jų žūklaviečių nežinai, nes, kaip sakiau, esant aukštam vandens lygiui vasarą jie gali atplaukti į naujas sau vietas. Bet bėda ta, kad pakilęs vanduo trukdo prieiti arčiau vandens, braidžioti. Dar vakar buvau prie Nemuno, nors bandžiau vilioti ne šamus, o šapalus.
Yra neblogų žūklaviečių, tačiau kai kur net su bridkelnėmis negali prieiti iki vandens, nes apsemti pakrančių nendrynai, švendrynai ir kitokie žolynai, kuriems šie metai ypatingai palankūs, neleidžia normaliai spiningauti. Jei jau užmesti masalo neįmanoma, tai kaip traukti stambesnį laimikį? Tačiau ši problema gaudant šamus nuo kranto iškyla dažnai, tad derėtų iš anksto numatyti kelius, kaip teks grumtis su užkibusia žuvimi, jeigu... ji užkibs.
Metaliniai masalai
Apie silikoninius masalus jau rašiau, dabar reikėtų panagrinėti kitus šamų vilioklius, kuriais galima šiuos plėšrūnus gundyti tegul ir nelabai palankiomis žūklautojams sąlygomis. Pradėsiu nuo klasikos – metalinių masalų.
Vartiklės šamams turėtų būti plačios arba (ir) smarkiai išlankstytos. Esmė, kad traukiamas masalas vartytųsi lėtai ir išraiškingai, bet nesisuktų ir nedarytų staigių judesių, pastarąsias palikime salačiams. Spalvos irgi gali būti visokios: vario, geltono metalo, tamsinto sidabro ar dažytos emalę, tačiau ryškiai tviskančių, ypač baltu metalu, šamai nemėgsta. Traukiamos jos irgi padugne, kas būdinga visiems ilgaūsių viliokliams, todėl geriau jei bus sunkios.
Vienas iš variantų, kaip pagerinti vartiklės kibumą – ant trišakio užmauti tvisterį. Blizgė tuomet nepraranda sau būdingos animacijos, bet dirba tolygiau, plastiškiau. O ir atrodo toks masalas didesnis, kas viliojant šamą tik į naudą. guminukas suteikia papildomus virpesius, galbūt kažkiek ir spalviškai įtakoja „tandemą“.
Nors ir esu gaudęs lydekas tokiomis „pagerintomis“ vartiklėmis, atvirai pasakysiu, kad šamų nežvejojau, tačiau teko girdėti teigiamų atsiliepimų, tad dėl visa ko paminėjau – gal pabandysite.
Vartikles galima vesti tolygiai, traukti netgi pasroviui, bet dar geresnis būdas yra jas trūkčioti panašiai kaip džigaujant. Ypač tai pasiteisina spiningaujant upėse.
Blizgė, keliais ritės pasukimais ar kilstelint aukštyn spiningo viršūnėlę, pakeliama kažkiek nuo dugno ir leidžiama jai ant įtempto valo skęsti. Kada pajuntamas dugnas – judesys vėl kartojamas, pauzių praktiškai nedaroma, nes srovė gali nunešti masalą po akmenimis. Šamas paprastai griebia vartikles pakėlimo metu.
Su sukriukėmis žvejyba įprasta – meti ir suki ritę. Šamui jos labai patinka, sakyčiau, kad tai yra vieni geriausių masalų, deja, sukriukių negalima giliai panardinti. Juo labiau plačialapių aglia, kurios ilgaūsiui plėšrūnui tiks geriausiai. Retai, bet pasitaiko, kad šamai medžioja netgi vandens paviršiuje, tokiu atveju šie masalai – be konkurencijos.
Sukriukės turi dar vieną neigiamą bruožą – jos „apginkluotos“ palyginti nedideliais plonavieliais trišakiukais, kurie šamui arba neįsminga, arba jis juos labai lengvai atlenkia.
Beje, neįsminga dažnai dar ir todėl, kad sukriukių trišakius retai kada žvejai keičia (aš, beje, nesu išimtis), o jie šiems masalams neretai prikabinti nelabai kokybiški, be to po keliolikos intensyvių žūklių atbunka. Nežinau kodėl, veikiausiai, kad besisukančios blizgės traukiamos pasikelia tam tikru kampu ir kabliukai vis braukosi į akmenis, žvirgždą, smėlį, tačiau faktas tas, jog trišakiai išties pernelyg greitai tampa neaštrūs.
Šamams derėtų siūlyti ne mažesnes nei Nr. 3 sukriukes, nors mano manymu, gal reikėtų pradėti bent jau nuo Nr. 4 – sunkesnės, geriau „laiko“ gelmę.
Dabar yra pasunkintų blizgučių, kurių kūnelis iš voframo arba masyvus žuvelės, verpstės formos iš kitokio metalo. Jomis įmanoma žvejoti didesniuose gyliuose, smarkioje tėkmėje. Taip pat galima nusipirkti ir sukriukių su priekyje esančiais svareliais (galvutėmis). Visi šie masalai puikiai užsimeta.
Tačiau irgi turi vieną ydą – juos tenka traukti labai greitai, kitu atveju momentaliai paliksi tarp dugno akmenų. Žodžiu, reikia labai jausti, kaip tokios sukriukės plaukia, kur konkrečiu metu randasi.
Kada žuvauji salačius, kurie medžioja vandens paviršiuje arba viduriniuose sluoksniuose, tada nesudėtinga vesti sunkias sukriukes, bet dabar tenka rizikuoti ir, deja, nemažai jų visgi užkabini už šiekštų, akmenų.
Mažų voblerių trūkumai
Kalbėdamas apie voblerius eilinį kartą paneigsiu stereotipą, kad šamams tinkamiausi yra crank tipo modeliai. Iš tiesų jie niekuo negeresni už minnow ar shad, esmė yra jų žaidimo pobūdis, bet ne forma. Mums reikia giliau neriančių ir sąlyginai agresyvių, o tokie bus su ilgais liežuvėliais, tai nuo voblerio formos mažai priklauso.
Aišku, turi įtakos ir ji, kaip ir liežuvėlio forma, nes yra siauri, platesni, įstatyti vienokiu ar kitokiu kampu liežuviai, bet dabar gal nenagrinėsiu visų įmanomų variantų. Aš, tarkim, su minnow netgi sėkmingiau spiningauju nuo kranto, nei su crank, bet gal tai todėl, kad juos tiesiog dažniau naudoju. Bet „aukso vidurys“ būtų shad modeliai, jie universaliausi.
Gaudant nuo kranto šamus vobleriais apie klasikinį tvičingavimą reikėtų pamiršti, jau vien todėl, kad geriausiai žvejoti plaukiančiaisiais ilgaliežuviai modeliais, kurių nutraukiama mažiausiai, nes yra galimybė netgi per giliai neriantį tokio tipo masalą traukti mažesniame nei nurodyta gylyje.
Žinoma, tiks ir kitokie vobleriai, visgi spiningaujant su skęstančiaisiais būna daugiausiai „aukų“. Ir tai neatsitiktinai, kadangi šamų lankomos vietos dažniausiai tiesiog užgriozdytos įvairiais kliuviniais.
Paprasčiausias variantas – žuvauti kaip su sukriukėmis, t. y. tiesiog sukti ritę. Jei vobleris neria giliau nei reikia, bet dugnas pakankamai švarus, tik žvirgždas, akmenys, bet ne rieduliai – nieko baisaus, kada masalas barkši į gruntą. Manding, kad taip net geriau.
Be tolygaus voblerių traukimo galimi nebent kažkokie masalo trūkčiojimai, kurie, tiesą sakant, kartais iš tiesų būna veiksmingi. Taip kalbu todėl, kad teks spiningauti nuo kranto upėje, be to visai nemažoje tėkmėje. Tam tikromis sąlygomis visgi galima bandyti tvičinguoti, bet toks metodas tiks gal kur nors ramesnėse didelėse įlankose. Svarstau daugiau teoriškai, kadangi voblerius traukiu tolygiai, kaip ir sakiau, kartais dar truputį patrūkčioju.
Stovinčio vandens telkiniuose reikia modelių su itin ilgais liežuvėliais, o tokie paprastai toli neužsimeta. Upėse žūklei nuo kranto pakanka neriančių iki 2,5–3,0 m gylio ar net mažiau, tad ir jų liežuvėliai nebus labai ilgi. Na, nebent pats vobleris mažas... O šamai, beje, mažų voblerių neatsisako.
Prieš tris metus įsibridęs Neries rėvoje gaudžiau salačius. Iš tiesų toji rėva buvo dirbtinė – nuo vieno iki kito kranto dujų tarnyba nutiesė platų vamzdį, per kurį iki vidurio upės vertėsi vanduo ir ilgainiui po vamzdžiu išsiskalavo apie 2,0–2,5 m gylio skersinis tėkmei griovys. Tolyn pasroviui vienas griovio šlaitas tolygiai kilo iki 1 m sėkliaus, žodžiu, susidarė apie 10 m pločio ilga duobė. Visa tai priekrantės zonoje, kur galėdavau įsibristi ir dažnai žuvaudavau, nes link vagos – dar giliau.
Kadangi srovė čia didelė, toji vieta patiko salačiams, nors kitąsyk užkibdavo ir sterkų, šapalų, netgi lydekų. Tądien spiningavau nepakeldamas kojų jau kokias tris valandas, „drožiau“ vandenį viename plote ilgai ir nuobodžiai, išbandžiau visiškai sekliai ir giliau neriančius voblerius, tačiau nesulaukiau nei vieno kibimo. Kuomet viltys suvilioti salatį ar sterką išseko, nutariau pabandyti laimę mažais vobleriukais – gal šapalas susigundys?
Prisikabinau prie karabino 5 cm dydžio „šapalinį“ modelį ir ėmiau jį traukti beveik vandens paviršiumi. Diena skaisti, saulė plieskia, tad net iš tolo matau geltonu metalu blizgantį masalo kūnelį. Pradžioje bandžiau vobleriuką mėtyti į seklesnį duobės kraštą – nieko.
Tada užmečiau virš didžiausios gelmės, vedu greitai sukdamas ritę, kad tėkmė į šoną nenuneštų, staiga – šast – tamsus šešėlis išniro iš po vamzdžio, vanduo suverpetavo ir kažkas didelis visu smarkumu pasileido su mano masalu pasroviui. Žuvies nepakirtau – ji pasikirto pati, čiupo vobleriuką vos 7–8 m nuo manęs.
Sprendžiant pagal tai, ką spėjau įžiūrėti tame „šešėlyje“, čia buvo gal 6–7 kg šamukas. Kaip šios rūšies plėšrūnas – nedidelis, bet vis tiek nepaliko man jokių šansų, nes žvejojau vos 0,16 mm diametro monofilamentiniu valu.
Tikriausiai stebina, kad spiningavau monofilomentiniu valu. Paaiškinsiu. Nes tuomet dar gerų pintų gijų negamino, na, bent jau tokių, kurios mane tenkintų. O be to čia labai stambių laimikių nepasitaikydavo, paprastai juos varginant didelių problemų nekildavo (ilgiau pasitąsai ir tiek), sąlyginai plona monofilamentinė gija buvo patogi mėtant lengvus voblerius.
Tad nėrė tas šamas tolyn, kol baigėsi valas ritėje. Kai bandžiau laikyti – timpt – tiek jį ir temačiau...
Įdomiausia šioje istorijoje, kad šamas negriebė kitų voblerių – tų, kurie buvo traukiami palei dugną, netgi tokių, kurie bent jau teoriškai tikrai turėjo jam patikti labiau, nei tas mažas paviršiumi traukiamas masaliukas.
Tad tenka grįžti prie išsakytos minties, jog nemažai šių plėšrūnų pakliūva ant kabliuko tada, kai jų negaudai, bet tokiu atveju retai pavyksta ilgaūsius ištraukti. Bet taip man yra nutikę ne sykį ir ne du, net ir šįmet jau spėjo šamas vieną smulkų vobleriuką nusinešti.
Šamus tikslingai gaudykime dideliais vobleriais
Dabar paprieštarausiu savo paties išsakytoms mintims dėl masalų dydžio. Nors, kaip minėjau, ilgaūsiai gana noriai atakuoja mažus voblerius, bet tokiais, tendencingai gundyti šamus nepatarčiau. Nedideli modeliai turi mažus trišakiukus, nors juos galima pakeisti (ką dažnai ir darau) į vienu numeriu didesnius, tvirtesnius, aštresnius, tačiau vis tiek jie bus pernelyg smulkūs ir netvirti stambiam plėšrūnui.
Prieš porą metų ilgaūsiai Neryje tris kartus griebė mano paties perdažytą vieną Yo-Zuri 7 cm dydžio modelį. Pirmą kartą užkibęs šamas netruko atsipalaiduoti nuo masalo, nes nebuvau pakeitęs jo trišakių (nors šios firmos masalai neprasti, bet to tikrai nepasakyčiau apie jų kabliukus) ir kabliukai reikiamai neįsmigo į grobuonies žabtus. Antrą kartą griebus šamui tie trišakiai atsilenkė.
Galiausiai kabliukus pakeičiau į pačius šiai dienai geriausius ir tvirčiausius įmanomus – juk negali perlenkti lazdos, yra kažkokia riba, nes dar masyvesni trišakiai tiesiog neleis vobleriui normaliai dirbti. Bet netgi tokius užkibęs šamas juos atlenkė. Todėl ir sakau, kad didesniems modeliams gali taikyti ir didesnius, iš storesnės vielos padarytus kabliukus.
Reikėtų paminėti bent porą-trejetą konkrečių masalų modelių, kurie pastaruoju metu man arba mano bičiuliams buvo kibūs.
Tas raudonas, nei buroko, nei vyšnios spalvos Lucky John Pro Kubira 110F+ tinka spiningavimui upėse, jei nori suvilioti šamą. Nėra kažkoks ypatingai agresyvus, bet traukiant prieš tėkmę „makaluojasi“ pakankamai išraiškingai. Gana didelis, galėtų būti porą centimetrų mažesnis, galbūt tada ir nertų menkiau. Dabar jo panirimo maksimumas yra 3,8 m (nors realiai – gal kokie 3,5 m), bet juk neretai tenka gaudyti kur nors ties vaga, gilesnėse upių duobėse, čia šis masalas ir praverčia. Sveria modelis 16 g.
Kita vertus, tokių gabaritų vobleriai skirti ir normalaus dydžio žuvims, esu sakęs, kad stambūs šamai griebia ir atitinkamus guminukus. Su vobleriais yra irgi panašiai.
Tad 11 cm Pro Kubira F+ dydis – pats tas stambesniems ilgaūsiams. Šamai pasirenka masalus kitaip nei lydekos, nes smulki aštriadantė gali čiupti ir pakankamai didelį voblerį, o ilgaūsių žvejyboje galima stebėti tam tikrą atranką. Viliojant ilgaūsius veikiau galimi atvirkštiniai variantai – dideli šamai čiups smulkų voblerį.
Nors šamai yra trumparegiai, visgi vasarą jie reaguoja į spalvas. Ne veltui pabrėžiau, kad burokinis-vyšninis masalas, tokia spalva ilgaūsiams patinka. Kaip ir visos tradicinės „tigrinės“, kuomet yra salotinės geltonos, geltonos ir oranžinės deriniai. Jie skirti giedrai dienai. Toks yra Daiwa Tournament Current Master DR FT vobleris, jo dydis 9,3 cm, svoris 12 g.
Panašių gabaritų modeliai – vieni iš mano mėgstamiausių (universalūs), kaip ir šio voblerio forma – masalas su kuprele, įspūdis, kad jis truputį lenktas. Ir liežuvėlis savotiškai gaubtas, tai – Daiwa firminis gaubimas. Dėl kūno ir liežuvėlio formos šio modelio judesiai agresyvūs, bet ne smulkaus virpėjimo, o veikiau akcentuoti.
Ypač tas vobleris man pasiteisindavo traukiant pasroviui. Ir to kitąsyk prireikdavo, jei nori šį masalą panardinti giliau, kadangi jo maksimalus nirimo gylis yra iki 1,5 m. Beje, tai jau ne plaukiantysis, o neutralaus plūdrumo vobleris.
Bet traukiant pasroviui galima pasiekti ir didesnę gelmę. Visgi galėtų nirti ir dar giliau. Kai šamai medžioja ties duobių viršutiniais šlaitais, seklumose – šis masalas labai tinka. Daiwa Tournament Current Master DR FT gerai dirba traukiant tolygiai, dar geriau – trūkčiojant.
Kitas irgi neutralaus plūdrumo vobleris, kuris gerai animuoja trūkčiojant – Illex DD Arnaud 100 SP. Dydis, kaip matote, yra 10 cm, nyra iki 3 m, kas gaudant šamus upėse – idealu. Spalva užrašyta Green Mackerel, reikia suprasti, kad žalia skumbrė, bet nei skumbrė žalia, nei tas modelis labai žalias – veikiau jau melsvai žalsvas, kas išties panašu į skumbrę.
Šitas modelis blizga metalu, ko šamai šiaip jau nelabai mėgsta. Bet Illex DD Arnaud 100 SP neignoruoja, kadangi tas „skumbrės“ atspalvis tamsus, o apniukusią dieną tai yra geras variantas. Sveria masalas 17,7 g, tad nusviesti toliau problemų nebūna. Nebent pučia smarkus priešpriešinis vėjas...
Visi lig tol paminėti vobleriai yra faktiškai minnow tipo, tad tarsi prasilenkia su šamų „skoniu“, bet, kaip jau sakiau anksčiau, taip nėra. Visgi reikėtų ir labiau klasikinių shad modelių.
Turbūt, kas velkiauja upėse šį voblerį puikiai žino, jis išties yra toji klasika. Turiu omeny Rapala X-Rap Shad. Palyginti nedidelis, tik 6 cm, bet nyra iki 3 m. Kalbu apie spiningavimą nuo kranto, nes traukiant valtimi – giliau.
Ir spalva labai gera šamams. Gal tik lengvokas, nes 9 g svorio, nors užsimeta pakankamai neblogai. Aišku, nepasvaidysi toli Nemune, bet ne visada to ir reikia. Irgi neutralaus plūdrumo modelis, bet trūkčioti nereikia, nebūtina, nes turi tikrai gerą animaciją traukiant tolygiai.
Aš vis apie klasiką... Yra neprastų ir mažiau žinomų voblerių. Tarkim, Lucky John Shad-XDR 8F. Plaukiantysis modelis, jo panirimo gylis iki 2,5 m, dydis 8 cm, o sveria 14 g. Gerai, kad toks sunkus, kadangi masalo platus liežuvis, kuris, beje, ir suteikia šitam vobleriui agresyvumo, trukdytų Shad-XDR 8F toliau užmesti.
Bet dabar tai galima padaryti, vobleris tikrai normaliai sviedžiasi. Spalva rėžiantį akis, bet tai, kaip jau supratote, šamams yra gerai. Žadėjau paminėti du-tris, o įsibėgėjau iki penkių šios rūšies masalų. Gal užteks. Bus kitų straipsnių apie šamų žūklę, juk šios žuvys sėkmingai gaudomos iš valčių spiningaujant, velkiaujant, todėl apie voblerius dar rašysiu ir rašysiu...
Romualdas Žilinskas
