Raudžių žūklė avižėlėmis
Viename savo straipsnyje „nupiešęs“ paveikslą, kur žiemą galima rasti raudžių, kokia turėtų būti paieškų ir žvejybos taktika, dabar pratęsiu pasakojimą apie poledinę šių žuvų žūklę...
Primisiu: žolynai, dumblynai, sekli priekrantės zona – tai yra vietos, kur aptiksime net ir viduržiemyje raudžių. Kadangi ten augalijos gausu, gylis nedidelis, o šios žvynuotosios yra labai baikščios, mums tenka naudoti ir atitinkamą įrangą. Tačiau dar iki tol, pabandykime rasti ir geriausiai joms tinkantį masalą.
Masalai ir jaukinimas
Nors aname rašinyje ir kalbėjau, kad raudes žvejai žiemą gaudo retokai, o jei ir žvejoja, tai labai gausiais laimikiais paprastai nesigiria, bet, paradoksalu – raudės yra bene neišrankiausios masalams žuvys. Aišku, kiekviename vandens telkinyje savi prioritetai, tačiau būna, kad raudonakės vienodai godžiai griebia trūklio, musės lervas, slieko gabalėlį, tešlą, perlines kruopas ar duonos, batono minkštimą.
Įdomu tai, kad raudės net ir žiemos viduryje gali geriau griebti augalinės kilmės masalus. Taip kitąsyk daro ir kuojos, visgi raudės gerokai dažniau kibs ant tešlos nei ant trūklio lervų. Bet ir vėl – ne visuose vandens telkiniuose. Ten, kur jos dominuoja, veikiausiai to nebus, bet kada raudės tėra tik vienos iš esančių vietinių žuvų, minėtų atvejų pasitaikys dažniau.
Toks šių žuvų neišrankumas parankus rajonų žvejams, kurie neturi galimybių nusipirkti ar patys iš dumblo prisiskalauti vienareikšmiškai geriausio ir populiariausio žieminio masalo – uodo trūklio lervų. Taigi sėdi koks nors kaimo pensininkas prie savo plūdinukių, barsto į eketę duonos trupinius ir raudes vilioja. Beje, jos net labai mėgsta jaukinimą, tad tiems, kas tingi po ežerą ar tvenkinį lakstyti – raudžių meškeriojimas yra itin paranki žūklė.
Beje, pavyzdys apie trupinius barstantį pensininką nėra tik fantazijos vaisius – raudės graibo lėtai skęstančius duonos kąsnelius, džiūvėsius ar manų kruopas ir susigundo joms siūlomu masalu. Žiema šios žuvys, nors ir būna nedideliame gylyje, visgi laikosi prie dugno. Tačiau pajutusios prievilą gana greitai pakyla ir arčiau ledo, nors prie pat jo paprastai nesiartina – būna kažkur viduriniuose vandens sluoksniuose.
Menu, gal prieš penkiolika metų, viename Aukštaitijos ežerėlyje viduržiemį radau visai šalia kranto švendryne sėdintį vietinį žvejį. Solidaus amžiaus meškeriotojas buvo įsisukęs veikiausiai dar į jo senelio nešiotus avikailio kailinius. Bet ne apranga labiausiai stebino, o žuvys, kokių jis buvo prigaudęs. Šalia eketės, kur žvejys buvo įmerkęs savo neįmantrios meškerėlės plūdę, gulėjo gal šešios ar septynios didžiulės raudės.
Masalui jis naudojo tešlą ir kiečių lervas. Sakė, kad tą dieną kibo geriau ant pastarojo masalo. Barstė žmogelis trupinius į eketę ir dūmijo cigaretę po cigaretės. Ramiai žuvavo, be jokios skubos, kaip ir būdinga savimi pasitikinčiam meškeriotojui.
Labai gailėjausi nenufotografavęs. Nors fotoaparatą turėjau, deja, šaltyje labai greitai „sėda“ baterijos, tai tikra bėda žiemą.
Tie žvejai, kurie žiemą įpratę gaudyti karšius gelmėse, susidurs su neįprastu reiškiniu – raudėms nepatiks jų jaukinimas naudojant šėryklėles. Ne tai, kad nepatiks, raudės netgi baidysis tokios įrangos. Taip pat šioms žuvims reikalingas ir nelipnus, kaip supratote, lėtai skęstantis, greitai išyrantis jaukas.
Tačiau tai, kad prievilas bus šviesus, raudėms nėra blogai. Šiaip tai paradoksalu, kadangi šios žuvys yra baikščios ir teoriškai jos turėtų aplenkti kontrastuojančiu su dugnu nubarstytą jauku plotą. Bet praktika rodo ką kitą. Tarkim, kaip vienas jauko komponentų gali būti pieno milteliai, kurie tirpdami skleidžia šviesų debesėlį. Net ir paprasti džiūvėsėliai yra gelsvi, bet, kaip sakiau, raudėms tai nė motais.
Baikščioms žuvims reikalinga ne tik tyla ant ledo, tačiau ir atitinkama įranga. Suprantama, kad valai bus labai ploni, kuo mes bežvejotume – plūdine meškerėle ar avižėle. Vyresnio amžiaus žvejai kažkodėl labiau linkę raudes gaudyti plūdine, bet aš rekomenduočiau avižėlę.
Virpėjimas, kuris patinka raudėms
Dabar vis labiau populiarėjanti žvejyba avižėlėmis be masalo gali būti sėkminga, tačiau visgi šios žuvys labiau mėgsta, kad kas nors ėdamo kabotų ant kabliuko. Tokiu atveju net pasyvias šios rūšies žuvis galima išprovokuoti kibti. Suprantama, tik reikia mokėti tai daryti.
Paskaičius internete įvairių žvejų atsiliepimus ir patarimus, kaip reikėtų gaudyti raudes, galima pagalvoti, kad joms tinka kone visos avižėlės. Galbūt, gal kiekvienoje baloje yra saviti prioritetai.
Visgi aš raudes gaudyčiau ant visiškai smulkių švininių šratelių. Tokia forma geriausia, na, gal dar plataus lašelio. Tiesa, gali būti ir volframinės avižėlės, bet švininių spalva labai tinkama. Raudės, mano nuomone, labiausiai mėgsta tamsaus asfalto, t. y. seno švino spalvos avižėles. Taip pat geros ir geltono metalo. Jei švinines raudės labiausiai vertina tamsias, neblizgias, tai geltonos gali būti ir tviskančios. Nors ir vėl – geltonumas geltonumui nelygus, geriausias yra sodrus geltonis, toks vos į rudumą, bet ne skaistus. Geltonos avižėles tinkamiausios saulėtą dieną. Tai bus antros žiemos pusės masalai.
Ledą tirpinant pavasarinei saulei, jau galima žuvauti ir didesnėmis avižėlėmis. Kitąsyk didesnės lemia tai, kad kimba ir stambesnės raudės. Saulei tirpinant ledą, jos staiga pamėgsta ir klumpelės, skruzdėlytės formos avižėles, tada išties masalų asortimentas būna gerokai įvairesnis.
Tada ypač geros yra juodų spalvų su vario akcentais tokio tipo avižėlės, kai kuriuose vandens telkiniuose žuvys neatsisako ir egzotiškesnių – dengtų tamsiai raudona, žalsvai ruda emale. Pastarosios man ypač tikdavo viename karjere, kur net ir žiemą neišmirdavo didesnioji dalis vandens augalų.
Kadangi raudės mėgsta griebti lėtai skęstantį masalą ir gali plaukioti pakilusios nuo dugno, o gyliai, kuriuos meškeriosime, yra vos 1,0–1,5 m, į tai derėtų atsižvelgti. Avižėle žaisti jau reikėtų pradėti panardinus ją kokius 30 cm po ledu.
Ji lėtai keliama ir leidžiama gana plačia amplitude (tarkim, 10–15 cm aukštyn ir žemyn nuo pastovios horizontalės), tuo pačiu metu švelniais judesiais suvirpinant masaliuką. Avižėlės pakėlimas ir nuleidimas aukščiau bei žemiau nuo pasirinkto taško (tas 20–30 cm vertikalus nuotolis) truks apie 5–7 s.
Patikrinus šį vandens sluoksnį, masalas leidžiamas dar apie 20–30 cm giliau, ir žaidimas avižėle kartojamas. Ilgiau nei kokias 3 min. užtrukti viename vandens sluoksnyje neverta, kadangi suradus raudžių būrį, jeigu jos yra aktyvios, sargelis kaipmat ims virpėti. Paprastai raudės jį patrūkčiojusios kelia, tada ir pakertame. Būna, kad stambi raudė tiesiog sulenkia sargelį lyg koks kilograminis ešerys, tačiau tai būdingiau antrai žiemos pusei, kai juntamas pavasario alsavimas ir žuvys suaktyvėja.
Pasitaiko, kad gerai kibusios raudės staiga nebenori griebti masalo. Gali būti, kad čia tas variantas, kuomet jos išsibaidė ir nuplaukė kur nors toliau. Tada patikrinkite šalia esančias eketes, kurias, kaip patariau praeitame straipsnyje, išsigręžėte iš anksto.
Tačiau nutinka, kad raudonakės ima tiesiog įtariai žiūrėti į siūlomą avižėlę, bet laikosi ties ta pačia ekete. Padeda vienas manevras: vienodu ritmu virpiname avižėlę tame gylyje, kur kibo žuvys, arba truputį aukščiau ir maždaug 10 cm per 1 s greičiu leidžiame masalą kokius 30–40 cm žemyn.
Nenustebkite, jei tuomet sargelis ims keistai virpėti, lyg masalas skęsdamas atsimušinėtų į kažkokius povandeninius kliuvinius. Tai irgi raudžių kibimo maniera, o viso to patvirtinimas – staiga išsilyginęs sargelis, kuris signalizuoja apie kibimą. Kertame, suprantama...
Valą reikėtų rinktis kuo plonesnį, nes masalai yra labai lengvi. Kita vertus, raudės dažniausiai kimba palyginti negiliai, tad kontakto su masalu neprarandame ir naudodami net 0,12 mm giją. Tvirtesnės kartais reikia jau vien todėl, kad gaudome žolėtose vietose ir avižėlė stringa tarp augalų. Be to, raudės pakankamai agresyviai elgiasi pasmigusios ant kabliuko netgi žiemą, tad stambesnė žuvis 0,06 mm monofilamentinę giją gali ir nutraukti.
Visgi gaudant plonesne gija, kaip ir reikia tikėtis, visada sulauksime daugiau kibimų, o esant visiškam štiliui – bus daugiau šansų išprovokuoti nuo masalo nusisukusią raudę.
Žvejojant bemasaline avižėle neretai susiduriama su raudžių žūklei būdingomis problemomis, jų aname rašinyje išvardijau ne vieną. Tačiau šios neminėjau. Ji susijusi su tuo, kad patariau užberti naujai išgręžtas eketes sniegu. O sniegas gali trukdyti virpinti avižėlę. Kuomet ant jos kabliuko yra masalas, tada bėda mažesnė, nes raudė gali gundytis ir tuo, kas ant kabliuko. Dabar viską lemia tik animacija...
Raudžių būryje gali būti įvairaus amžiaus ir dydžio žuvų. Tad jei pradžioje ima kibti tik pačios smulkiausios, neverta iš karto ieškoti kitos vietos, kadangi stambesnės gali būti truputį giliau arba tiesiog nespėja nutverti masalo. Bet gal suspės vėliau. O tada bus labai smagu...
Romualdas Žilinskas
