Poperiais – visą atviro vandens sezoną
Kažkodėl dauguma spiningautojų laikosi nuostatos, kad vasara yra geriausias metų laikas žvejoti poperiais, o vėlų rudenį arba pavasarį šie masalai beverčiai. Iš tiesų nederėtų sureikšminti kažkurio sezono galimybių, tiesiog reikia atsižvelgti į vieno ar kito vandens telkinio specifiką bei ten esančių plėšrūnų įpročius maitintis tam tikruose vandens sluoksniuose.
Be abejo, vandens temperatūra tam turi labai didelę reikšmę, kuri daugiau ar mažiau priklauso nuo metų laiko. Ir būtent poperiai yra vieni iš tų retų masalų, kurie spiningautojams tikrai neretai atneša sėkmę būtent per pačius vasaros karščius. Tačiau derėtų įvertinti tame telkinyje vyraujantį gylį, dugno pobūdį ir jame esančių augalų kiekį, kas turės įtakos žvejojant šiais masalais bet kuriuo metų laiku.
Didesnės, nei teigiama, panaudojimo galimybės
Poperiai praktiškai visada taikomi gaudant žuvis nuo vandens paviršiaus, tai yra esminis jų panaudojimo bruožas. Šie viliokliai yra tarsi tankiai užžėlusių ir (arba) seklių vandenų „firminiai“ masalai. Visgi nereikėtų šioje vietoje užsiciklinti, kadangi atviruose vandenyse jie taip pat gali būti pakankamai sėkmingi.
Lygiai tą patį galėčiau pasakyti apie tai, jog poperiai gali būti naudojami nebūtinai stovinčiuose vandens telkiniuose. Ir tai įrodo mano praeitame straipsnyje minėtas faktas apie salačių, šapalų žūklę. Todėl galima sakyti, jog visgi šie viliokliai turi platesnes pritaikymo galimybes, nei mano dauguma žvejų, ir netgi didesnes, nei... teigia kai kurie šių masalų gamintojai. Tai tikrai paradoksalu, nes paprastai būna priešingai.
Dar vienas svarbus momentas. Neneigsiu, kad poperiais geriausiai (ar smagiausiai, patogiausiai?) žuvauti tada, kai nėra vėjo, kuomet ežero arba tvenkinio paviršius atrodo tarsi stiklas. Bet vėjuotomis dienomis, kada bangos yra „proto ribose“, poperiai gali būti kai kada ir kai kur netgi kibesni, negu esant toms idealioms jų pritaikymui sąlygoms. Žinoma, pučiant vėjui tenka pasirinkti atitinkamus modelius, atitinkamas vietas ir patogiausią užmetimui poziciją, bet suderinus šias sąlygas galima pasiekti stebėtinai gerų rezultatų.
Beje, vėjas gali padėti užmesti poperius toliau, nes kai kurie tikrai kibūs modeliai, deja, nepasižymi dideliu užmetimo nuotoliu. Kita vertus, pernelyg toli nusviestą tokio tipo masalą sudėtingiau animuoti, poperiai labiau tinkami žvejybai nedideliais arba vidutiniais atstumais. Faktas, kad korekcijas daro įranga, taip pat reikia atsižvelgti ir į konkrečius šių masalų modelius.
Dar vienas neabejotinas faktas, kad poperiais geresnių rezultatų žvejodami lydekas, ešerius pasiekiame gaudydami šias žuvis iš valties. Bet tai nėra jokia taisyklė, nes mažuose tvenkiniuose, senvagėse puikiausiai galima spiningauti ir nuo kranto, o ką jau kalbėti apie upes.
Poperiais gaudomų ir pagaunamų plėšriųjų žuvų rūšių sąrašas neapsiriboja vien lydekomis, ešeriais (pastarosios dvi rūšys, neneigsiu, viliojamos dažniausiai), bet, ką esu sakęs, dar drąsiai galėtume įrašyti salačius, šapalus ir, ko neminėjau, meknes, sterkus ir net raudes.
Aišku, tikslinis kai kurių plėšrūnių viliojimas poperiais jau būtų „aukštasis pilotažas“ techniniu atžvilgiu, suderinus dar ir konkrečių vandens telkinių specifiką bei ten gyvenančių žuvų išskirtinius (ar labiau nukrypstančius nuo normos?) pomėgius maitintis ne taip, kaip įprasta tai žvynuotųjų rūšiai, parinkus tik labai specifinius šios rūšies masalų modelius.
Praktiškai ešeriai ir lydekos jau ima atakuoti poperius stovinčiame vandenyje esant vandens temperatūrai mažesnei nei 10° C, o išimtiniais atvejais netgi prie 5° C. Taip yra ir pavasarį, ir rudenį, nors pastaruoju metų laiku tokie atvejai dažnesni. Tačiau žvejoti visgi rekomenduojama vandeniui sušilus (arba dar jam neatvėsus) iki 12° C.
Visgi prieš pradedant kalbėti apie poperių panaudojimą, pirmiausiai derėtų plačiau pakalbėti apie jų konstrukciją, kadangi įžanginiame straipsnyje ta tema rašiau tik abstrakčiai.
Plačiau apie poperius ir jų konstrukciją
Poperius priimta klasifikuoti pagal kelis parametrus. Pradėsiu nuo to, kad bet kokius voblerius poperius skirstome į plaukiančiuosius ir skęstančiuosius.
Štai šioje vietoje man pačiam iškyla klausimas: kam iš tiesų reikalingi skęstantieji poperiai, kadangi tokie masalai savo savybėmis labiau primena paprastus beliežuvius voblerius, t. y. volkerius, nes animuojami iš pricipo labai panašiai? Na, taip, tie skęstantieji poperiai greitai neskęsta, tokie masalai grimzta lėtai, tačiau ne visi jie vedimo metu kyla aukštyn, o nepakilę į paviršių, suprantama, neišgauna to savo firminio „pop“ garso. Jie tiesiog animuojami kažkur viduriniuose vandens sluoksniuose (toks vertinimas priklauso nuo tos vietos ar bendro telkinio gylio) arba arti vandens paviršiaus.
Skęstantys, bet iškylantys traukimo metu poperiai animuojami staigiais judesiais, darant trumpas pauzes arba net apsieinant be jų, tokie poperiai yra itin agresyvūs. Tiesa, skęstančiųjų modelių privalumas – didesnė masė lyginant su kūno dydžiu, kas, aišku, leidžia juos toliau nusviesti, tokius vilioklius netgi galima priskirti prie itin geras užmetimo savybes turinčių masalų.
Skęstantieji poperiai naudojami labai retai, mūsų žvejai žuvauja praktiškai vien su plaukiančiaisiais. Atvirai pasakius, nesu poperiais žūklavimo specialistas, priskirčiau save prie vidutiniokų, todėl labai gilių išvadų nedarysiu.
Plaukiantieji vobleriai irgi gali būti sukonstruoti taip, kad patraukimo metu panyra, tarkim, į 30 cm gylį, žaidimo metu, kuomet juos trūkčiojame, lygiai taip pat, kaip tie skęstantieji, faktiškai dirba tik po vandeniu, taip pat sėkmingai (ar nesėkmingai?) neišgauna jokio garso, netaško purslų. Tačiau tai reti modeliai ir, jei jau tokius gamina, veikiausiai tokiame poperių žaidime irgi yra racijos.
Bet tai, ką dabar kalbėjau apie tokius poperius, jie yra labiau išimtiniai, tad galbūt palikime šiuos modelius spiningavimo poperiais profesionalams. Pradedantiesiems spiningautojams siūlyčiau rinktis tuos populiariuosius plaukiančiuosius poperius, kurie išties atitinka tipinių šios rūšies masalų standartus.
Nors irgi rasime kai kurių niuansų, pagal kuriuos poperius galima klasifikuoti. Beje, tai taip pat liečia skendimą, bet tik ramioje būsenoje. Nors gal ne tiek skendimą, kiek masalų kūno padėtį. Vieni plaukiantieji poperiai ant vandens paviršiaus atsiguls panirę nosimi žemyn, kiti – aukštyn, o treti gulės lygiai horizontaliai. Kurie geresni?
Vienareikšmiškai vargu ar būtų galima atsakyti, bet labiausiai naudojami „žiūrintys į viršų“, t. y. panardinantys pusę ar net daugiau nei pusę apatinės kūnelio dalies. Faktiškai jie turi visas tipiniams poperiams būdingas savybes, įskaitant, suprantama garsinį efektą. Visgi juos spiningautojai mėgsta dėl vieno elementaraus dalyko – kadangi uodeginė dalis sunkesnė už priekinę, todėl tokius masalus galima toliau ir taikliau nusviesti.
Apie šių trijų rūšių darbines savybes galima pasakyti tik nagrinėjant konkrečius modelius, kadangi priekinė, užpakalinė ar centruota kūnelio apkrova yra dar ne viskas. Įtakos garsui, taip pat ir žaidimui turės poperio „žiočių“ forma. Jį gali būti labai įvairi, nors iš pirmo žvilgsnio gal ir pasirodys vienoda – tiesiog išgaubta.
Visgi tas gaubimas skirsis, tarkim, jis gali būti C formos, bet pasitaikys ir V formos išpjovų, apatinė „lūpa“ bus trumpesnė arba beveik lygi su viršutine. Taip pat nereti modeliai su savotiškomis „bučiuoklėmis“, na, man taip asocijuojasi tie pridėtiniai ties galvos išpjova plastikiniai „rėmeliai“ ar „lūpos“, nes net nežinau kaip šiuos patobulinimus vadinti. Beje, tokie poperiai mūsų žvejų yra vieni mėgstamiausių, jų sukelti garsai, taškomi purslai itin patinka lietuviškoms plėšrūnėms.
Galbūt kartosiu, ką esu sakęs jau pirmame straipsnyje apie poperius, tačiau tų dalykų negaliu praleisti. Poperių, kaip ir mums įprastų voblerių formos taip pat varijuoja nuo ilgesnių, labai ištęstų, vadinamų „pieštukais“ iki labai aptakaus, suprantama, smailėjančio į galą cilindro išvaizdos. Todėl galima sakyti, kad poperiai lygiai taip pat gali būti minnow, shad, crank tipo. Ir tai, be abejonės, turės įtakos jų žaidimui bei skleidžiamam garsui, nes logiška, jog „storesnis“ poperis „popsės“ išraiškingiau, jo judesių amplitudė bus tankesnė.
Kai kurie poperiai gali būti sudurtiniai, tokia konstrukcija irgi niekuo nesiskiria nuo voblerių. Kaip ir kabliukų skaičius. Nors tipinis poperis jų turi du, vieną papilvėje, o kitą gale, tačiau yra „mini“ modeliukų, kurie apginkluoti vienu trišakiu kabliuku. Tai, beje, tie netipiniai poperiai, kuriais galima gaudyti, tarkim, meknes, raudes.
Šie masalai būna su „nuogais“ kabliukais, tačiau daugelyje iš jų ant galinio trišakio pamatysime surištas museles, kurios slepia trišakį. Arba tos muselės turi nukreipiamąją puolimui funkciją – yra ryškios, blizgančios, tai tarsi savotiškais galutinis plėšrūnės atakai skirtas taškas.
Poperių animacijoje yra labai svarbus jų judesių cikliškumas. Nors tai nėra būtina, kartais netgi elgiamasi priešingai, apie šių masalų pravedimą dar pasakosiu.
Paprastai maži ir lengvi poperiukai yra sunkiai valdomi, greitai „pameta“ ritmą. Gaudant šiais viliokliais, nesvarbu kokio jie būtų dydžio, formos ar spalvos, ritmingas jų žaidimas neretai ir yra sėkmės laidas, vedant chaotiškai, padrikais judesiais poperis gali „negaudyti oro“ ir judės taip, kad nesugundys jokios žuvies.
Todėl šiuolaikiniuose poperiuose neretai yra įtaisytos SCT-balancer sistemėlės (Step Counter Type Balancer), t. y. savotiškos kapsulės-balansyrai, kurios neleidžia netgi tokiam lengvam masalui greitai prarasti žaidimo ritmo. Beje, jų dėka gerėja užmetimo nuotolis. Arba Side-Stepping Moving Balancer sistemėlės, kurios papildomai veikia poperių judesius, jų balansą, taip darydamos šiuos masalus labiau valdomus, sutekdamos išskirtinę animaciją.
Aš paminėjau tik kai kuriuos patobulinimus, nes kitu atveju vėlgi tektų nagrinėti kiekvieną modelį atskirai. Kiekviena firma gamintoja šiais laikais stengiasi pagerinti poperių žaidimą, padaryti, kad jie toliau ir tiksliau užsimestų, nors iš principo naudojamos tokios pačios arba panašios balansavimo bei sunkinimo sistemos, tik kinta jų pavadinimai.
Kai kuriuos tipinius poperius galima traukti tarsi paprastus voblerius tiesiog tolygiai sukant ritę. Tokiu atveju šie masalai plauks vandens paviršiumi, brėždamas „ūsus“ ir stumdamas prieš save bangelę. Tai kitąsyk efektyvu gaudant šapalus, salačius. Nors ne tik juos – parinkus atitinkamus spalvinius variantus, taip traukiamais masalais susigundys ešeriai ir lydekos.
Yra kombinuotų poperių, kuriems po plačiomis jų žiotimis įtaisyti vobleriams būdingi liežuvėliai. Praeitame straipsnyje tokius minėjau, galiu pakartoti, kad tokio tipo būtų, tarkim, Booyah Prank modelis. Priklausomai nuo traukimo technikos, jis dirba kaip tipinis poperis, bet tolygiai vyniojant valą gali vos nirti arba brėžti vandens paviršių.
Sekančiame straipsnyje pasistengsiu aprašyti poperių traukimo būdus, jiems naudojamą įrangą ir kitus dalykus, kurie pravers besidomintiems spiningavimu šiais masalais.
Romualdas Žilinskas
