Pjautinė blizgė – universalus masalas
Mane visada stebina spiningautojai, kurie, patys nežvejodami kokiais nors masalais, į juos žiūri nepatikliai, o dažnai netgi su panieka. Pavyzdžių kai tam tikram viliokliui priklijuojama etiketė: „kaimietiškas“, „brakonieriškas“ ir pan. Vienas tokių yra pjautinė blizgė arba kitaip kastmasteris.
Kai kurie žvejai įsivaizduoja, kad šis masalas yra skirtas labiau ne tiksliniam spiningavimui, bet žuvų pakirtinėjimams už šonų, tai nuolat įrodinėjama meškeriotojams skirtuose interneto portaluose. Tokia nuomonė pagrįsta dažniausiai tuo, jog žvejojant pjautine blizge neretai prireikia staigių, plačių mostų spiningu, nes kitaip masalas tiesiog tinkamai nežais, o tai iš tiesų labai primena tą brakonieriavimo būdą, kurį esame praminę „kabliavimu“.
Nedidelis moralas (ar amoralas?)
Mano nuomone, taip gali manyti tik visiški bukagalviai, kadangi kai kuriais atvejais pjautinė blizgė yra nepamainomas, o tai reikštų – vienintelis, vilioklis salačiams. Kita vertus, svarbiausia ne masalas, o žvejys, kadangi praktiškai bet kuriuo viliokliu įmanoma žuviai užkabinti už taisyklėse neleistinų vietų, nes visi masalai turi kabliuką arba ir kelis kabliukus.
Norėčiau plačiau pakalbėti brakonieriavimo tema. Pjautinė blizgė iš tiesų tinkama žuvims pakirtinėti už šonų ar papilvės dėl savo neįprastos formos, bet, kaip jau sakiau, puikiai tam tiktų ir bet kuri sunki bei aptaki blizgė. Tai, jog kartais žvynuotosios ištraukiamos ne taip, kaip norėtųsi, t. y. ne su masalu gerklėje, o už šono ar uodegos, pasitaiko gaudant bet kokiu spininginiu viliokliu.
Galbūt vobleriai nuo tokių netikėtumų yra apsaugoti labiausiai, kadangi jie yra su liežuvėliais, kurie, masalui susidūrus su kliūtimi (ar žuvimi), tokį masalą atmuša. Be to, ir spiningavimo vobleriais technika kitokia, bet jos dabar nenagrinėsiu. Sukriukės irgi yra palyginti „nekaltos“, nes jų konstrukcija, žūklės technika, leidžia tik labai išimtiniais atvejais užkabinti atsitiktinį laimikį.
Tačiau to tikrai nepasakysi apie guminukus ar vartikles. Tačiau dėl to šių masalų drausti jokiu būdu negalime, tad tegul „netinkamai“ ištrauktos žuvys pasilieka ant meškeriotojų sąžinės.
Žinau ir dar vieną priežastį, kodėl pjautinės blizgės gali pasirodyti kaip masalai, skirti brakonieriams. Kai kurie žvejai virš tokio tipo blizgės pritaiso papildomą dvišakį ar trišakį, o dėl to daugėja rezultatyvių pakirtimų skaičius. Aš, tarkim, kuomet tikiuosi sterkų, priešais guminuką ant karabino arba galvakablio galvutės pritaisau taip pat papildomą kabliuką, kadangi šie plėšrūnai itin dažnai griebia šį masalą iš priekio. Ir to nenuneigsi, tai yra faktas, nes ant švininės galvutės lieka jų „ilčių“ įbrėžimai. Beje, to nedraudžia ir mūsų taisyklės.
Nors šie papildomi trišakiai padeda gaudant labai aktyvias žuvis, ypač minėtus sunkiai pakertamus sterkus, tačiau neretai jie ir trukdo, nes labai suprastėja masalo žaidimas, vilioklis gali apskritai prarasti sau būdingus judesius, ypač lengva pjautinė blizgė. Be to, kyla didesnis pavojus, kad pjautinė blizgė įsisegs į akmenis ar šiaip kokias dugno kerplėšas.
Reikėtų pasakyti, jog kuomet spiningautojai žvejodami sterkus virš galvakablio pritvirtina papildomus kabliukus ir aktyviai džigauja, tada niekam nekyla abejonių, kad meškeriotojai iš tiesų gaudo spiningu žuvį, bet kai tą patį daro su pjautinėmis blizgėmis, tuomet tenka išgirsti labai daug negražių žodžių. Beje, aplinkosaugininkai dėl to yra ne kartą nubaudę net ir visai nekaltus žvejus.
Kita vertus, brakonieriai kuo puikiausiai išnaudoja tokį spiningavimo stilių ir šiuos masalus, tad galima suprasti ir gamtos sergėtojus. Bet juk Mėgėjų žvejybos taisyklėse yra parašyta, kad netaisyklingai ištraukta ir paimta žuvis bus pagauta neleistinai, ją pasisavinęs žvejys bus brakonierius. Tačiau kai pjautinė blizgė mėtoma ir ja žaidžiama, dar visai nereiškia, kad taip kėsinamasi pažeisti nustatytus teisės aktus.
Jei viską vertintume tik iš šių pozicijų, tada net ir kiekvienas vairuotojas turėtų būti potencialus avarijos sukėlėjas, kadangi... jis jau vairuoja mašiną. Aš visame tame įžvelgiu diskriminaciją. Taip, neapsirikote. specialiai pavartojau tą žodį, nes, manding, galima diskriminuoti ne vien žmones, tačiau ir žvejybinius masalus.
Na, bet tiek to, palikime tuos moralinius aspektus, kadangi visada bus dvi susipriešinančios žvejų stovyklos ir nesiimu spręsti, kurių pusėje tiesa, aš paprasčiausiai pabandžiau aiškinti „kas būtų, jeigu būtų“, o kaip yra iš tiesų – lai sprendžia aplinkosaugininkai. Nors esu garantuotas, kad netgi toks mano pasisakymas sulauks kai kurių žvejų neigiamos reakcijos, nes pastaruoju metu tėra dvi spalvos – balta ir juoda, o kitos ir atspalviai prapuolė...
Apie pjautinės blizgės „kilmę“
Anot žvejybinės literatūros, pjautinė blizgė pas mus atkeliavo iš Amerikos, tad kaip sinonimą šiam masalui ir imta naudoti žodį „kastmasteris“, kuris tapo bendriniu ir yra kilęs nuo pirmą kartą pas mus pasirodžiusio šios rūšies vilioklio pavadinimo Kastmaster. Tačiau labai abejoju, ar mūsų žvejai bei kiti Vidurio ar Rytų Europos spiningautojai tokio tipo blizgėmis nežvejojo ir anksčiau.
Kaip atrodo pjautinė blizgė, aprašinėti neverta, visi ją yra matę. Galbūt tikslinga pasakyti, kad pirmieji gamykliniai kastmasteriai turėjo griežtai nustatytas svorių ribas ir svėrė 7, 14, 21, 28 ir 35 gramus. Jie buvo ir atitinkamų skirtingų dydžių. Visos amerikietiškos pjautinės blizgės buvo padarytos iš balto blizgančio metalo, formą išlaikė irgi praktiškai vienodą.
Mūsiškiai žvejai labai greitai ėmėsi gamintis tokias savo darbo blizges, nes neįmantri jų forma leido pasidaryti pjautinukių net ir ne itin kūrybingiems meistrams. Paprasčiausias būdas – nupjauti tam tikru kampu aliumininį ar varinį vamzdelį, užpildyti švinu ar lydmetaliu ir pradurti skylutes kabliukui bei valui. Daug kas ir dabar naudoja savo rankomis pagamintas gelsvo, rusvo, tamsiai pilko metalo pjautines blizges ir jomis spiningauja ne prasčiau nei amerikietiškomis.
Dabar šitokių ir panašių blizgių įsigyti galima už labai menką kainą, nes daugelis firmų irgi prigamina devynias galybes „kastmasterių“. Nuo tų minėtų „tikrųjų“ savadarbės ir šiuo metu plačiai žvejams siūlomos pjautinukės dažnai skiriasi ne tik savo spalvomis, nes dabar gausu ir padažytų emale, su įvairiais šviesą atspindinčiais lipdukais ar dydžiais. Jos varijuoja ir formomis, nes gali būti daugiau ar mažiau ištęstos – nuo gana ilgo vamzdelio iki visiškai plokščio, kuris labiau panašus į vartiklę nei į pjautinę blizgę. Nupjovimo kampai taip pat dažnai būna nevienodi, o tai irgi turės įtakos tokių blizgių žaidimui.
Iš tų „senos kartos“ pjautinių blizgių aš žūklės prekių parduotuvėse vis dar matau Balzer Colonel modelių. Tiesa, kai kurie jų jau „atnaujinti“ ir yra su holograminiais lipdukais, tačiau, jei holograma trukdo, galite ją nusilupti. O toks perdėtas blizgumas išties kartais netraukia salačių, kitų plėšrūnių, nors kitąsyk – tinka.
Yra ir visiškai nuo buvusios savo formos nutolusių tokio (ar tikrai tokio?) tipo masalų, kuriuos sunku būtų kažkaip įvardyti. Bet tai jau kita tema, nors aš tame tikrai nieko blogo nematau – kuo įvairesni kažkokio tipo masalai, tuo daugiau galimybių juos pritaikyti įvairioms žūklės sąlygoms.
Ar būtina paisyti griežtų instrukcijų?
Kuo ypatinga pjautinė blizgė? Visų pirma stebėtinai puikiomis aerodinaminėmis savybėmis – tokį masalą galima užmesti maksimaliai toli ir su minimalia tikslumo paklaida. Kadangi pjautinukė yra aptaki, tai skrendant vėjas jos kryptį veikia daug mažiau nei bet kokio kito masalo. Vilioklio aptakumas padeda ir stiprioje srovėje, nes tėkmės nevienalytiškumas, jos greitis daro labai menką įtaką tokio masalo darbui.
Tai yra itin geras vilioklis salačiams, kurie mėgsta stiprią srovę, bet nereikia galvoti, kad pjautinukės skirtos gaudyti tik upėse – bent jau Amerikoje jomis puikiausiai žvejojama ir ežeruose. Tik pas mus yra įsišaknijęs stereotipas, kad šis masalas – išimtinai salatinis. Svetur, ypač Rytų Europoje, pjautinėmis blizgėmis sistemingai gaudomi sterkai, lydekos, netgi meknės. Žinoma, parenkami ir atitinkami modeliai, spalvinės variacijos, žaidimas.
Aš ir pats esu pagavęs pjautinukėmis ne vieną lydeką bei sterką, esu matęs, kaip sykį žvejui tokį masalą čiupo kokių 20 kg šamas, bet man tai buvo tik atsitiktiniai laimikiai. Nors kitiems gal ir ne. Bent jau tas spiningautojas teigė, kad šamus plautinėmis blizgėmis žvejoja sistemingai ir kasmet pagauna po keletą tikrai padorių egzempliorių.
Mažiau patyrę žvejai gaudydami pjautinėmis blizgėmis daro vieną esminę klaidą. Jei atkreipėte dėmesį, dauguma tokio tipo blizgių yra be priekinio žiedelio, be jokio suktuko, kas įprasta vartiklėms. Tiesa, kai kurios vartiklės parduodamos irgi be suktukų, kartais net be žiedelių ir trišakių, tad žvejams atrodo, kad gamintojai pagailėjo jas pilnai sukomplektuoti, ir jie patys „pabaigia gamyklinį darbą“. Ir visai be reikalo, nes kastmasterio tikrosios savybės atsiskleidžia jį tiesiogiai sujungus su valu.
Priekyje esantis žiedelis, o juo labiau – suktukas, aš jau nekalbu apie papildomus trišakius, tik trukdo pjautinės blizgės žaidimui. Ne visuomet, nes yra įvairių tokios blizgės traukimo būdų, tad kai kada net ir papildomai apkrauta blizgė gali visai neblogai žaisti.
Tačiau bėda ta, kad tiesiog pririšus prie valo pjautinę blizgę, gana greitai galima jos netekti, nes gija tiesiog nusitrins apsidaužiusi į akmenis arba nusipjaus, jei masale esančios skylutės kraštai bus aštrūs. Tuomet rekomenduojama pjautinukę pririšti prie metalinio pavadėlio, geriausiai mazgu „kilpa į kilpą“, o jį su pagrindiniu valu jau galima jungti ir per suktuką. Ir apskritai plonas metalinis ar volframinis pavadėlis netrukdo, kadangi pjautines blizges, ypač vasarą, srovėje mielai čiumpa ir lydekos.
Į tas minėtas rekomendacijas dažniausiai neatsižvelgiu ir aš pats. O tai todėl, kad dažniausiai pjautinėmis blizgėmis gaudau salačius. Pastarieji plėšrūnai yra labai įtarūs ir baikštūs. Viliojant juos su metaliniu pavadėliu, būna dienų, kad nepagaunu nieko, nors kolegos šalvius traukia vieną po kito. Netgi pririšus blizgę (nebūtinai pjautinę) tiesiogiai prie pinto valo, kibimų skaičius krenta labai juntamai, tad šiuo atveju visada naudoju fluorokarboninį pavadėlį. Nors šiaip jau salačius tikslingai viliodamas naudoju monofilamentinį valą, nevengiu prie pjautinukių pritaisyti žiedelius bei suktuką.
Bet spiningaujant gelmėje kitas plėšrūnes, kodėl neprisirišus metalinio pavadėlio? Kartais tas „metalas“ neįtakoja žūklės rezultatų, o tu gali būti garantuotas, kad žuvų aštrūs dantys tikrai nepažeis pavadėlio. Taigi, darsyk akcentuoju – pjautinių blizgių galimybės yra gerokai didesnės žvejyboje nei mes jas išnaudojam. Pjautinukės man labiausiai pasiteisindavo gaudant salačius pavasarį, ypač kai pastarieji plėšrūnai būdavo neišsibarstę po upę ir grupuodavosi po neršto duobėse, nutolusiose nuo krantų, arba rudenį, kai šalviai vėl grįždavo į gilesnes upių vietas.
Tačiau ir vasarą pjautines blizges gaudant salačius turėti labai pravartu, nes būna dienų, kai šie grobuonys atsitraukia į vagos vidurį ir kimba tik ten. Nemune, Neryje iki vagos užmesti voblerį, nors jis šiltuoju metų laiku labiausiai tinka salačiams, praktiškai neįmanoma, guminukas pernelyg „tiesmukas“ masalas, tad belieka vartiklės arba pjautinės blizgės.
Žinoma, bet kuriuo metų laiku būdavo dienų, netgi pasitaikydavo ištisų savaičių, kai šalviai nenorėdavo paprastų vartiklių, voblerių arba sukriukių ir griebdavo tik pjautines blizges. Vėlgi, kitaip, nei manoma, pjautinukės nėra tik paviršiniai masalai, jos puikiai tinka gaudyti ir visai prie dugno, tačiau technika turi būti atitinkama. O ji yra gana įvairi.
Trys ir trisdešimt trys blizgės traukimo būdai
Praktiškai galima išskirti tris pagrindinius spiningavimo pjautinėmis blizgėmis variantus: tolygų paviršinį, atleidžiant ir patraukiant. Bet iš tų trijų būdų įmanomos kombinacijos, kuomet vedame šį masalą kombinuodami visus ar kažkuriuos du minėtus būdus. Priklausomai nuo traukimo greičio, pauzių trukmės ir pan. mes galime bandyti neribotą skaičių animacinių variantų.
Tolygus pjautinės blizgės traukimas yra bene labiausiai paplitęs, tačiau jis tikrai nėra pats efektyviausias. Kai salačiai akivaizdžiai medžioja vandens paviršiuje ar kai žūklavietė yra labai sekli (iki 1,5 m gylio), jos dugnas akmenuotas ir ypač sraunu, šis būdas pats tinkamiausias jau vien todėl, kad kaip nors kitaip pjautinuke nepažvejosi.
Bet pradedantieji spiningautojai neretai mano, kai tai – vienintelis tikrasis spiningavimo variantas. Jokiu būdu, šitaip traukiama pjautinė blizgė plaukia beveik nežaisdama, nes, kitaip nei normali vartiklė, ji nėra nei gaubta, nei plokščia. Gal tik naujausieji modeliai, kurie yra suploti lyg blynai, gali kažkiek vartytis traukiami greitai ir tolygiai.
Laimei, salačiai atakuoja net ir labai greitai plaukiančius masalus, kai kada tik tokius, jie labiau pasitiki savo akimis, todėl bet kas, kas blizga ir neria vandens paviršiuje, gali tapti jų puolimo objektu. Tokiais atvejais kokios nors kitos rūšies plėšrūnus suvilioti pasiseka labai retai.
Spiningavimas atleidžiant pjautinukę labai panašus į džigavimą guminukais. Skirtumas tik tas, kad, priklausomai nuo tėkmės smarkumo ir gylio, pauzės besileidžiančiam dugno link (nebūtina iki pat dugno, dažnai tenka pasirinkti kažkokį vidurinį vandens sluoksnį ir jo laikytis) viliokliui yra ilgesnės. Lengvos (iki 15 g) pjautinukės planiruoja vandenyje gana ilgai, juo labiau, kai pasroviui yra nunešamos dideliu kampu.
Reikia turėti omenyje tai, kad pjautinė blizgė skandinama neatleidus valo, o tai yra gana didelis papildomas pasipriešinimas, jei žuvaujama storesniu nei 0,18 mm pintu valu.
Spiningo jautrumas gaudant pjautinėmis blizgėmis pageidautinas, bet ne toks svarbus, kaip tarkim, žvejojant guminukais. Kadangi salačiai kimba agresyviai, tai ir pražiopsoti kibimą sunku. Visgi dažniausiai gaudome dideliu nuotoliu, todėl pakirsti reikėtų stipriai, plačiu mostu ir nedelsiant – dar vienas „kabliavimo“ įvaizdis...
Apie ritės apsukų skaičių, pauzių trukmę kalbėti būtų beprasmiška, nes 2000 dydžio ritės būgnelis nelygus 4000 dydžio būgneliui, skirtingų firmų ričių būgneliai irgi nevienodi, o tai reikštų, jog pakelti šį masalą į tam tikrą vandens sluoksnį prireiks atitinkamai, tarkim, 6 ir 4 apsukų. Blizgės svoris, valo storis irgi gali būti bet kokie, priklausomai nuo žvejybos sąlygų.
Kai gaudome patraukdami pjautinę blizgę, vėlgi naudojame techniką panašią į džigavimą. Tačiau šį sykį dirbame ne rite, o spiningo kotu, tiksliau – jo viršūne. Tai elementaru – užmetame masalą, leidžiame jam skęsti arba visai nuskęsti ir lėtai vyniodami valą patraukiame (atlenkiame spiningą) meškerykočiu į save. Po to nuleidžiame spiningą į pradinę padėtį greičiau susukdami laisvą valą, o blizgė tuo pat metu grimzta, t. y. ji grąžinama į numatytą vandens sluoksnį arba dugną.
Tai panašu į anksčiau aprašytąjį būdą, tik dabar visi akcentas yra pjautinukės patraukimas, o ne nusileidimas. Šiuo atveju dirbame greičiau, pauzės trumpesnės, staigiau susukamas valas blizgei skęstant. Kuris iš šių dviejų būdų yra geresnis, sunku pasakyti, nes kartais labiau pasiteisina vienas, kartais – kitas.
Visgi pastarasis būdas labiau tinka gaudant greitesnėje srovėje, o prieš tai minėta spiningavimo technika – pati geriausia gaudant stovinčiame vandenyje arba kai plėšrūnai medžioja arčiau dugno, būna visiškai apatiški.
Mišri technika gali būti naudojama bet kada. Tačiau reikėtų įsisąmoninti, jog netgi kombinuotas pjautinukės, o ir bet kokios blizgės, traukimas bus efektyviausias ne padrikas, tačiau naudojant įvairius masalo pakėlimus, nusileidimus, pauzes ar pagreitėjimus tam tikra griežta tvarka.
Pabaigai dar vienas patarimas. Atminkite, kad pjautinė blizgė geriausiai dirba mėtant ją skersai srovės, geriau mažesniu nei didesniu kampu tėkmei, arba prieš srovę, bet ne pasroviui. Tai klaida, kurią daro dažnas spiningautojas, neseniai pradėjęs bandyti šiuos masalus.
Romualdas Žilinskas
