Paprastas ir nepaprastas žiobris

Iš tiesų ne visi vienodai. Ir tikrai ne visada, ne visur. Netgi tose „patentuotose“ žiobrių žūklavietėse, kuriose žvejų būna tarsi kokiame turguje, galima matyti tokį vaizdą: keli meškeriotojai šias žuvis traukia nespėdami ant kabliukų mauti masalų, o kiti – pasitenkina vos vienu kitu žiobriu.

Kodėl taip nutinka, papasakosiu kitame rašinyje, nes pirmiausiai reikėtų pakalbėti apie tinkamus žiobrių žūklei orus, geriausią žūklei paros laiką ir jiems tinkamiausias žūklavietes.

Kimba per pūgą, per lietų, saulei šviečiant...

Jau praeitame rašinyje minėjau, kad žiobriai, kaip ir kiekviena žuvų rūšis, atitinkamai reaguoja į įvairius meteorologinius reiškinius. Tai reiškia, kad gali kibti blogiau arba geriau priklausomai nuo aplinkos ir vandens temperatūros, slėgio pokyčių, debesuotumo ir panašiai.

Viskas čia būtų lyg ir aišku, galėčiau dabar postringauti apie tai, jog yra gerai, kuomet vėjas pučia iš pietų ar vakarų, jis nestiprus, slėgis pastovus, saulė šviečia pro debesis ir taip toliau, kadangi panašios frazės tiktų kalbant apie kiekvieną žuvį. Žodžiu, tikrai neprašaučiau pro šalį.

Bet žiobriai šiuo atžvilgiu išskirtiniai. Ir dėl vieno paprasto dalyko – jie yra migruojantys ir dažniausiai plaukia didžiuliais tuntais.

Todėl gali save nuteikinėti gerai žūklei žiūrėdamas išmaniajame telefone į tos dienos meteorologų prognozes, tačiau realybėje galbūt gausis labai didelis šnipštas. Tačiau nutinka ir visiškai priešingai – oras toks, kad, atrodo, žuvys turėtų net nežvilgtelėti į masalus, bet žiobriai kimba kuo puikiausiai.

Aš daug sykių esu puikiai pažuvavęs tuo metu, kada staiga krito oro temperatūra, pūtė stiprus šiaurės rytų vėjas arba buvo akinamai giedras, bet toks šaltas rytas, jog ledijo dugninių meškerių žiedeliai.

Menu, sykį žvejojame, o iš už priešingame krante esančio kalno iš rytų pusės atslenka juodas debesis. Pakyla gūsingas vėjas, kuris smarkiai purto, net numeta ant stovelių padėtas meškeres, pradeda snigti. Ir sninga taip, kad po dešimties minučių aplinkui nubąla jau žalsvėjantys laukai, regis, kad yra ne balandžio pabaiga, tačiau viduržiemis – juk pusto...

Šalimais žvejoję vyrai susirenka meškeres ir išsilaksto. Mudu su bičiuliu pasiliekam. Tiesą sakant, aš jau irgi buvau linkęs „tepti slides“, tačiau draugas sulaikė. Ir dėkui jam už tai. Įdomiausia, kad ligi tol žiobriai į masalus reagavo labai silpnai, turėjome skiaurėse gal po dvi ar tris „galvas“, o prieš audrą kibimas apskritai baigėsi.

Bet kuomet įsisiautėjo pūga, prasidėjo kažkoks nerealus žiobrių suaktyvėjimas – tik meti dugninę ir gali ant stovelių nebestatyti, ranka jauti, kaip žuvis kramto ant kabliuko užkabintas uodo trūklio lervas. Nors veikiau ne kramto, bet ryja, nes valą tempia be jokių patrūkčiojimų ir vos ne pati pasminga ant kabliuko. Per tokį smarkų vėją tik taip ir galima suprasti, kad kimba, nes, kaip sakiau, vėtra lanksto dugnines ir vargu ar įžiūrėtum kibimą.

Kita problema – sugrumba rankos ir vos įmanoma sugraibyti smulkias uodų lervas. Laimei, kad žiobriai tokie alkani, jog nespjauna ir į nučiulptus trūkliukus arba pakanka trijų, keturių kirminų ant kabliuko. Žodžiu, prilupam tiek žuvų, kad vargu ar esu matęs geresnį žiobrių kibimą.

Tačiau tai tęsėsi tik tol, kol snigo ir pūtė smarkus vėjas. Kai tik pūga nurimo ir išlindo saulė – žvejo pasaka baigėsi, nes staigiai suaktyvėję žiobriai vėl staiga kažkur dingo. Pradėjo rinktis žūklautojai, o mes vyniojom meškeres...

Sunku pasakyti, kodėl žuvys ėmė kibti būtent tokiu momentu. Nors spėju, kad toji orų permaina čia nieko dėta, paprasčiausiai pro šalį plaukė didelis žiobrių būrys ir mums pasisekė lyg kokioje loterijoje. Po to tas būrys, suprantama, nuplaukė savais keliais.

Kai praleistas žvejyboje laikas nesiskaičiuoja

Tai, kad žvejams atrodo, jog pučiant šaltam vėjui, lyjant ir esant kitoms nepalankios orų sąlygoms žiobriai prastai ragauja masalus, galima paaiškinti ir iš psichologinės pusės. Juk kam malonu sėdėti prie vandens tokiu oru. O kada nesisėdi, tai ir laikas kitaip slenka – jis prailgsta.

Tada manai sau: „Va, ištisas dvi valandas prie vandens prabuvau, sušalau, sušlapau, bet pagavau vos vieną menką žuvelioką. Ateisiu rytoj, kai bus geresnis oras.“ Ir padarai išvadą, jog žuvys prastai kibo, o priežastis „nurašai“ netinkamiems meteorologiniams reiškiniams.

Visai kitokia reakcija būna tuomet, kai saulė šypsosi, rieškučiomis žeria vitaminą D, tau šilta ir malonu. Tokiais atvejais norisi būti prie vandens kuo ilgiau, nes dar tik pavasaris, giedrų ir šiltų dienų esi išsiilgęs, todėl valandos žūklėje net nematuojamos. Ir besėdint, besigrožint bundančia gamta tiesiog „išsėdi“ tuos žiobrius, nes jie anksčiau arba vėliau atplaukia į tavo žūklavietę. O jei ir neatplaukia, tą dieną meni tiesiog kaip malonų laiko leidimą prie upės.

Panašia gaida kalbėčiau ir apie paros metą. Tai, kad žuvys geriausiai kimba anksti rytais arba popietinėmis valandomis iki pat sutemų – faktas. Beje, tokiu laiku geresnis kibimas juntama netgi žiemą. Išimtis veikiausiai būtų „pereinamasis“ laikotarpis – pavasario pradžia ir rudens pabaiga, kuomet žūklei labiau tinka vėlus rytas ir popietė.

Masinis žiobrių kibimas paprastai prasideda apie balandžio vidurį arba jo pabaigoje. Tuo metu naktys dar palyginti šaltos, būna ir minusinė temperatūra arba, kaip pasakojau, netgi dienomis oras subjūra iki „žieminio“ lygio. Tačiau vanduo jau pakankamai įšilęs, o tai reiškia, jog net ir labai žymus, bet trumpalaikis oro temperatūros kritimas gali visiškai neįtakoti žuvų aktyvumo.

Kaip bebūtų, meškeriotojai šiuo metų laiku žuvauja dažniausiai anksti ryte ir vakarop. Kai kurie keliasi į žūklę dar su tamsa jau vien todėl, kad užsiimtų geriausias vietas prie upės. Taigi, jei žuvauja, reiškia, kad jei ne šiandien pagavo, tai rytoj galbūt pagaus žiobrių, nes jie juk plaukia nesustodami – vienas būrys keičia kitą.

Paprastai rytinė žvejyba baigiasi iki pietų, kadangi arba žvejys prisigaudė žuvų į valias, arba jam tiesiog nusibodo veltui spoksoti į dugninių viršūnėles ar plūdę.

Po pietų žūklės laiką riboja ateinanti tamsa. Balandžio mėnesį, neretai net gegužį dar ir oras ima vėsti, o dauguma žūklautojų apskritai naktimis negaudo, trumpiau tariant, kiek pagavai iki sutemų – tiek tavo.

Suku link to, kad bet kokiu atveju daugelis meškeriotojų sakys, kad vis tiek geriausiai žvejoti ryte arba prieš sutemstant, nes tiesiog taip jiems yra įprasta. Ir dar kalbės, jog žiobriai būtent tuo paros metu kimba geriausiai.

Kadangi gyvenu ant upės kranto, tai elgiuosi pagal du scenarijus – arba žuvauju kaip visi, t. y. keliuosi labai anksti ryte ir dar su tamsa užsiimu gerą žūklės vietą, arba... pramiegu. Kitąsyk netgi specialiai, nes žinau, jog atėjęs per pietus prie upės rasiu geriausias žūklavietes tuščias.

Manot, vėlai pradėjęs žuvauti sėdėsiu irgi tuščiai? Nieko panašaus – ne ką blogiau man kibs kaip anksti ryte. Arba blogiau, nes galbūt anksti ryte masalus ragavusių žiobrių būrys bus nuplaukęs, o kitas – dar neatplaukęs. Ir taip nutiks tiek balandžio viduryje, tiek ir gegužės pabaigoje. Todėl nuo išvadų, koks geriausias paros metas žiobrių žūklei, visgi susilaikysiu.

Jeigu užsiminiau apie vakarinę žiobrių žūklę, tai nereikėtų užmiršti ir jų gaudymo naktimis. Nors dažnai rašau apie žūklavimą sutemus, nes išties labai mėgstu žuvauti tamsoje, bet atvirai prisipažinsiu, kad turėdamas tokį didelį meškeriojimo „stažą“ nesu bandęs žiobrių migracijos laikotarpiu jų specialiai vilioti naktį. Ir šįmet sau esu pasižadėjęs šią spragą „užlopyti“. Būtinai apie tai parašysiu.

Nenustebsiu, jei migruojantys žiobriai naktį visiškai nekibs, nes galbūt jie tamsiu paros metu ilsisi, galbūt tiesiog nesimaitina. Kita vertus, esu žiobrių (ir nemažai!) pagavęs rudens naktimis, todėl gal jie visgi susigundys masalais ir pavasarį.

Jei pažvelgsite į šių žuvų akis, suprasite, kad žiobriai naktį regi tikrai neprastai. Jų, kaip ir plakių ar sterkų akys, kuomet fotografuoji su blykste, visiškai kitaip atspindi šviesą nei, tarkim, ešerių arba šapalų. Todėl žiobriai ir kimba naktį. Bet, kaip sakiau, kažkodėl rudenį, nes vasarą šių žuvų tamsoje beveik nesumeškeriodavau.

Nors planavau parašyti ir apie žiobrių žūklavietes, matau, kad šiame straipsnyje to būtų per daug. Nieko tokio – geriau dar vienas išsamus rašinys šia tema, nei iki gyvo kaulo meškeriotojams įgrisęs „standartinis“ paminėjimas apie žiobrių pomėgį plaukioti ten, kur yra kietas žvyruotas dugnas, didesnė už vidutinę tėkmę srovė ir panašiai.

Todėl laukite tęsinio.

Romualdas Žilinskas