Paprasta karjero ešerių žvejyba
Turiu įprotį užsiciklinti gaudyti tam tikras žuvų rūšis sezoną arba net kelis. Po to vėl grįžtu prie kažkada žvejotų ir žiū – jau pakito įranga, atsirado naujų masalų, žodžiu, reikia pasitobulinti, pasikelti meškeriotojo kvalifikaciją. Žinoma, patirtis niekur nedingsta, žuvys irgi savo įpročių nekeičia, bet, kaip sakiau, įrankiai bei masalai tobulėja. Net ir ešerių žūklavimui, nes straipsnis apie juos.
Nepasakosiu šiame rašinyje apie kokias nors naujoves, tiesiog pamausiu ant galvakablio paprastą tvisterį, kuris yra vienas tinkamiausių masalų ešerių žūklei. Nedidelį, na, maždaug 2,5–4,0 cm dydžio, kas būtų gal light, gal ultralight standartas, čia jau kaip kas įvertins.
Tačiau net ir šį masalą reikės naudoti ne bet kokį, nes tvisteriai, kaip žinote, gali būti visokių spalvų, jų formos irgi varijuoja, nuo standartinių iki labai ištęstų, hibridinių su riperiais ir panašiai. Daug nemąstęs pasiimsiu klasikinį, nes, manding, universalesnio už tokį kol kas nėra, ir važiuosiu į artimiausią karjerą, kadangi ešerių čia yra begalė.
Spiningo nekeisiu – tiks man ir tas, su kuriuo džigauju lengvesniais guminukais upėse, poros gramų ar net lengvesnį galvakablį jis pakankamai toli nusvies.
„Kibūs“ ir „nekibūs“ karjerai
O kokią kažin geriau pasirinkti tvisterio spalvą – raudoną, geltoną ar mėlyną? Taip, čia klausimas sudėtingas, nes, tiesą sakant, nusprendęs žuvauti tokiame vandens telkinyje rizikuoju – karjerai žvejybiniu požiūriu yra problemiški.
Tiesa, ne visi, dažniausiai tie, kurie iškasti jau labai seniai. Ešeriai tokiuose karjeruose gana išrankūs dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – labai skaidrus vanduo, o antroji – čia gausu karpinių žuvų smulkmės. Paprastai į karjerus sterkų niekas neleidžia (pasitaiko išimčių), lydekoms jie nelabai patinka, tad kitąsyk ešeriai čia būna vieninteliai plėšrūnai. Gana dažnas atvejis, kada jie vieną dieną gali kibti kaip paklaikę, o kitą tokią pačią – į masalus nė nežvilgtels.
Yra kita grupė karjerų, kuri kardinaliai skiriasi nuo pastarųjų, nes jie tebeeksploatuojami. Paprastai šiuose telkiniuose vanduo drumstas, visada tarsi po geros liūties, augalijos beveik nerasi. Žuvų rūšių balansas čia dar nenusistovėjęs, tad labai gali būti, jog ešeriai masalų nesipurtys net ir prasčiausiu oru. Žinoma, jei parinksi jiems tinkamus.
Tačiau bet kuriuos karjerus sieja tai, kad juose yra žvyruotas dugnas, šaltas vanduo, tokie telkiniai pakankamai gilūs. Taip pat dugno reljefas būna itin raižytas – didelius gylius keičia vos pusės metro seklumos, kai kur matosi net ir salos. Žuvų įvairovė neretai didesnė nei tokio paties ploto ežeruose.
Renkantis masalus tenka atsižvelgti į vandens skaidrumą, jo atspalvį ir gylį, kuriame ruošiatės gaudyti. Apšvietimas tam irgi turi reikšmę, tad labai apniukus diena ir giedras be menkiausio debesėlio rytas be abejonės pakoreguos vilioklio pasirinkimą. Suprantama, kad turiu omenyje tvisterį ir jo spalvines variacijas.
Yra vienas senas karjeras pakaunėje netoli Neries, į kurį kažkas kažkada prileido šapalų. Šioms žuvims čia patiko ir jos dabar pasiekė neįtikėtinus dydžius. Tiesa, nežinau ar šapalai ten dauginasi, įtariu, kad ne, nes nesu regėjęs jų mailiaus – plauko tik tie didieji. Tačiau meškeriotojai šiomis žuvimis gali tik pasigrožėti – šapalai čia tokie baikštūs, kad netgi naktį nė vienam žvejui nėra pavykę jų sužvejoti.
Iš kur žvejai žino, kad čia yra tų didelių žuvų? Mato, nes juk sakiau, kad vanduo labai skaidrus, o šapalai mėgsta plaukioti vandens paviršiuje. Pasižiūri nuo karjero skardžio ir viskas kaip ant delno. Beje, savo akimis regėjau tuos torpedos dydžio šapalus.
Taip pat čia gausu stambių ešerių. Bet vietiniai dryžuočiai, pasak meškeriotojų, be galo kaprizingi. Iš tiesų taip nėra, jie ne daugiau užsispyrę negu kito šalimais esančio kito karjero ešeriai, bet dėl telkinio itin skaidraus vandens elgiasi labai atsargiai.
Kad ešeriai, kaip ir šapalai gali neigiamai reaguoti į įvairias smulkmenas, kurioms žvejai neretai būna visiškai abejingi, pasako tas faktas, kad netgi karabinas, prie kurio prikabiname masalą, kartais turi įtakos jų žūklei. Ir tai ne tušti žodžiai, bet praktikos padiktuotos mintys.
Be abejonės, pakeisti guminuką ar bet kokį kitą masalą naudojant segtuką daug patogiau, visgi skaidriame vandenyje vangus ešerys ilgai nesiryžta atakuoti vilioklio, plaukia paskui jį ir plėšrūnui pakanka laiko ir veikiausiai suvokimo įsižiūrėti į tą įtartiną papildomą detalę.
Bet įdomu tai, jog ešeriai nelabai kreipia dėmesį į galvakablio galvutę. Juk ji pilkos spalvos, gana dažnai net kontrastuoja su pačiu guminuku, bet dryžuotiems plėšrūnams tai nė motais. Nors ne visur.
Tarkim, tame jau minėtame didelių šapalų karjere. Stambesni ešeriai man pradėjo kibti tik tada, kai ėmiau naudoti dažytas ir labai mažas galvutes, derindavau jas prie tvisterių, atsisakiau segtukų ir spiningavau labai plonu paprastu valu.
Geriausi spalviniai variantai
Kadangi jau sakiau, jog karjerai būna tarsi dviejų labai skirtingų rūšių, tai ir tvisterių spalvos gaudant juose smarkiai skirsis.
Skaidriame karjere man visada pasiteisindavo skaidrus guminukai su brokatu. Bet blizgučiai – ne visi vienodai. Geriausi būdavo geltoni, mėlyni. Žali arba raudoni karjero ešeriams kažkodėl patikdavo mažiau, nors tarkim Nevėžyje, aš pastebėjau priešingą variantą.
Tiesa, guminuko skaidrumas irgi turi reikšmę, kadangi jis yra skirtingų atspalvių. Visiškai skaidrus prastesnis nei skaidrus vos gelsvas. Nekalbu apie skaidrų geltoną, bet turiu omeny tarsi „pasenusius“ vos juntamo gelsvai rudo atspalvio skaidrius silikoninius masalus.
Tokie permatomi guminukai labiausiai ešerius viliodavo giedromis dienomis, išimtis su sidabriniu brokatu, pastarieji tvisteriai skaidraus karjero plėšrūnams patikdavo apniukus. Beje, jie dažniausiai būdavo vieninteliai masalai, kurie dar sugebėdavo sudominti ešerius ten ir tuomet, kur šių žuvų tądien niekas nepagaudavo.
Spiningaujant arčiau žolių gerus rezultatus rodydavo permatomi žali su žaliais blizgučiais, arba permatomi geltoni su žaliais blizgučiais tvisteriai. Senuose karjeruose apskritai nemažai augalijos, tad tokie guminukai be darbo ilgai masalinėse negulėdavo.
Pasitaikydavo, kad dienos laikotarpyje ešerių skonis priklausomai nuo debesuotumo ar dar balažin ko keičiasi kelis kartus. Netgi iki tokių smulkmenų, kaip brokato atspalvis. Bet tai jau kalbu apie visos dienos žūklę, nes ankstyvą rytą, kuomet ešeriai sukyla medžioklei, jų kaprizai dažniausiai gerokai menkesni ir apsiriboja nebent konkrečia spalva ar masalo dydžiu.
Vienas geriausių variantų, yra sunkiai nusakomos pilkšvai gelsvos spalvos tvisteriai su rudais taškeliais, man panašūs į išbalusius mažus gružliukus. Manding, šią spalvinę variaciją mėgsta ir ešeriai, ir žvejai, kadangi neseniai nutraukiau paskutinį tokį guminuką, bet nerandu pirkti. Bent jau artimiausiose žūklės prekių parduotuvėse – kad būtų tinkamas dydis ir tinkamas „apipavidalinimas“.
Kaip savotiškas jo pakaitalas būdavo mano mėgstami „murziai“, kuomet šviesių tonų guminuką padedi tarp tamsesnių ir jie įsigeria dalį spalvų. Šiuo atveju – vos į perregimas (truputį gelstelėjęs) guminukas pagulėjęs šalia tepalo spalvos silikoninių masalų, kada jis gaudavosi dėmėtas, na, tikras „murzius“.
Ir pirmasis, ir antrasis puikiai gundydavo ešerius bet kokiu oru – giedra ar apsiniaukę, net per lietų.
Tiesą sakant, kada fotografuoji įvairius jau minėtus perregimus su nedideliu atspalviu guminukus, arba tokį, kurį nupasakojau, gali smarkiai suklaidinti skaitytoją, nes nuotraukose realiai nesimatys tikros spalvos, natūralaus atspalvio. Todėl geriau jau bandysiu apibūdinti žodžiais.
Kaip universalius reikėtų paminėti perregimus sunokusios vyšnios spalvos ir violetinius tvisterius. Violetiniai labiausiai ešeriai griebdavo tuomet, kai saulės spinduliai krisdavo į vandenį jai leidžiantis arba kylant, t. y. anksti ryte ir vėlyvą popietę iki pat sutemų. Nors kitąsyk „iššaudavo“ šie masalai ir apniukusią dieną, bet tada, kai būdavo su mėlynais arba raudonais blizgučiais, Tiesą sakant, netgi violetas yra skirtingas, būna melsvesnis, būna ir į rudumą. Jei reikėtų rinktis, imčiau tuos vos rudesnius, nei rašalo atspalvio, ypač gerai, kada su mėlynu brokatu.
Minėtų dviejų spalvų guminukai tikdavo ir skaidriuose, ir drumstuose karjeruose, todėl ir sakau, kad violetiniai daugmaž yra universalūs. Juolab, kad šie tvisteriai būdavo kibūs ir upėse, ir ežeruose.
Drumstiems karjerams reikalingi ryškūs tvisteriai. Tų vandens telkinių ešerių pomėgiai man panašūs į upėse gyvenančių šios rūšies plėšrūnų įpročius. Todėl vienas pagrindinių masalų giedromis dienomis būdavo salotinis, vos ne fluorescuojančio ryškumo tvisteris.
Kuomet imdavo niauktis žūklėje pagelbėdavo tamsiai geltoni (ne skaidraus silikono, o matiniai) ir skaidrūs mėlyni su tokios pačios spalvos blizgučiais guminukai. Paprastai sodriai geltoni tvisteriukai yra kibiausi durpinguose ežerėliuose, tačiau drumstuose karjeruose jie irgi turėjo pasisekimą. Labiausiai tie, kurių uodegėlės dažytos raudonai.
Deja, kartais ešeriai tiesiog nugnybdavo šių masalų uodegas, bet nepasikirsdavo ant kabliuko. Įdomu tai, kad būtent tada grynai raudonų tvisterių plėšrūnai negriebdavo, nors, kaip sakiau, vyšninės spalvos perregimi guminukai yra apskritai vieni kibiausių ir kitąsyk puikiausiai tiko drumstų karjerų ešeriams. Bet konkrečiai tą dieną – ne.
Žvejojant ešerius skaidriuose karjeruose, o ir apskritai, geriau naudoti paprastą valą, bet ne pintą giją. Žinoma, sumažės masalo jutimas, tačiau žuvų pagausite nepalyginamai daugiau. Aš anksčiau naudodavau visada tik monofilamentinę giją, retai kada storesnę nei 0,12 mm storio. Dabar bandau laimę ir su pintuku. Pintą 0,08–0,010 mm storio valą dažniausiai vynioju ant pagrindinio ritės būgnelio, o monofilamentinį pasiimu atsargai.
Kita vertus, jei jau kalbėti apie kontaktą su masalu, galiu pasakyti, kad žuvaujant pintuku jis nėra idealus vien todėl, kad vis tiek pririšu monofilamentinį arba fluorokarboninį pavadėlį ir jungiu jį su pagrindine pinta gija suktuku. Galbūt tai neturėtų didelės reikšmės, jei visada žvejočiau su sunkesniais galvakabliais.
Bet kitąsyk tenka rišti vos 0,5 g galvakablį ir tas dviejų valų jungimas jau yra juntamas. Tada geriau spiningauti su standesne paprasta vienagysle gija. Nors ir vėl – standus valas mažina užmetimo nuotolį, kai gaudai lengvais masalais. Taip spiningaujant nuolat tenka ieškoti kažkokio aukso vidurio ir čia pat žūklės metu eksperimentuoti.
Žinoma, tokioje žūklėje kontaktas su masalu, savalaikis pakirtimas smarkiai priklausys ir nuo spiningo jautrumo. Bet dabar aš kalbu ne apie tą tikrąją ultralight žūklę, kada naudojami iki 5 g testo spiningėliai, iki 2,5 cm dydžio masaliukai ir dar plonesni valai. Mūsų atveju galima išsiversti su iki 7 g, išskirtinais atvejais net iki 12 g užmetimo svorio kotais, įrankio testas labai priklausys nuo masalų dydžio ir, suprantama, tuomet naudojamų galvakablių masės. Nors vienareikšmiškai spiningai turėtų būti kieti – fast akcijos.
Monotonija nėra blogai
Neretas atvejis, kuomet ešerys arba keli ešeriai vejasi masalą iki pat spiningautojo kojų, tačiau nenori jo griebti. Įvairūs manevrai spiningu arba vilioklio žaidimo braižo kaitaliojimas jokios naudos neduoda. Galimas daiktas, jog, kaip minėjau, žuvys mato valą, gal ešeriams nepatinka tai, kad yra karabinas, tačiau greičiausiai pats masalas šiems plėšrūnams yra kažkuo nelabai įtikinamas.
Žvejojant guminukais nieko ypatingo nesugalvosi ir reikia pabandyti paprasčiausiai pakeisti riperį į tvisterį ar ant galvakablio užmauti tokį patį, tik kitos spalvos guminuką. Kartais suveikia masalo mažinimas, taip yra man nutikę. Bet būta ir priešingo varianto – ešeriai įgaudavo drąsos padidinus tvisterį.
Dviem atvejais iš trijų kažkurie iš šių mainų turi teigiamą poveikį. Ypač efektyvu mažiau ryškų guminuką pakeisti tokios pat spalvos ryškesniu arba atvirkščiai. Ir nesvarbu, kad gaudote skaidriame vandenyje, tai yra išimtis, kurią verta įsidėmėti.
Reikėtų trumpai paminėti kai kuriuos spiningavimo būdus gaudant guminukais. Galbūt nustebsite, tačiau monotoniškas ritės sukimas kai kada būna geriausias būdas privilioti ešerius. Bent taip aš elgiuosi dviem atvejais.
Kada ešeriai ima vaikyti žuveles vandens paviršiuje, nereikia bandyti vilioti juos kažkaip ypatingai. Dabar laimi tas, kuris atlieka daugiau masalo užmetimų per tą patį laiko tarpą. Tad paprasčiausiai užmeti masalą, neleidi jam nuskęsti ir vidutiniu greičiu suki ritę. Dažniausiai to ir pakanka.
Labai dažnai ešeriai maitinasi visai prie dugno arba, kas būna dar dažniau, jie ten paprasčiausiai ilsisi ir nelabai nori ėsti. Tuomet vienas iš geresnių būdų suerzinti plėšrūnus yra lėtas bei monotoniškas guminuko traukimas dugnu.
Elementaru – užmestą masalą nuskandini ant dugno ir paprasčiausiai jį velki. Galima šiek tiek patrūkčioti, daryti pauzes, bet tai nėra būtini animavimo elementai. Dugnu velkamas tvisteris veikiausiai nėra panašus į žuvelę, gal į kokį nors kitą gyvį, bet paskui jį tįsta nuosėdų juostelė ir tai, matyt, kažkaip įaudrina pasyvius ešerius.
Beje, toks gaudymas labai efektyvus antroje rudens pusėje, kuomet ešeriai plauko prie pat dugno ir ima būriuotis giliose telkinių vietose arba vidurvasarį, kai dryžuotieji plėšrūnai labai nutolsta nuo krantų ir tūno duobėse. Deja, tada kai kuriuose karjeruose tenka ir giliai braidžioti arba gaudyti iš valties.
Pasyvius ešerius neretai išprovokuoja lėtai skęstantis masalas. Yra atsitikę ne sykį, kuomet jie kibo labai prastai ir jei pasisekdavo plėšrūnus pagauti, tai tik tuo metu, kai vos užmetus guminukas grimzdavo į dugną.
Šitaip spiningaujant reikia keisti galvakablį į kiek įmanoma lengvesnį ir bandyti manevruoti spiningu: aukštyn-žemyn patrūkčioji spiningo viršūnėle, pasuki ritę. Visa tai atliekama lėtai, plastiškais judesiais, valas vyniojamas irgi neskubant, guminukui neleidžiame pasiekti dugno. Būtina sąlyga – gija visą laiką yra įtempta ir kertame vos tik pajutę įtartiną prisilietimą prie masalo.
Mums jau įprastas džigavimas keliais greitais judesiais pasukant ritę, nedideliuose vandens telkiniuose dažniausiai neefektyvus. Jis tinka Kauno mariose, giliuose ežeruose, Nemuno duobėse. Taip pat šį būdą geriau naudoti rudeniop.
Pabaigai norėčiau duoti dar porą patarimų. Traukdami užkibusį ešerį niekada neatpalaiduokite valo. Kartais pakanka vienos akimirkos, kad dryžuotis pajutęs laisvumą, sugebėtų išmauti kabliuką iš savo minkštų lūpų. Deja, tokiu atveju geresni būna ne fast akcijos, o „botaginiai“ spiningai ir tąsus paprastas valas.
Romualdas Žilinskas
