Mažo tvenkinio karosai
Karosų yra upėse, ežeruose, tvenkiniuose ir net mano senelių baloje, kur jie karves girdo. Kalbu apie introdukuotą rūšį, t. y. sidabrinius karosus, kurie jau seniai savais tapo, nes trys kartos žvejų šias žuvis meškerioja. Sidabrinius karosus į Lietuvą kartu su kukūrūzais atvežė dar buvusios Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas. Deja, aborigeniniai auksiniai, dar vadinami paprastaisiais, po kokių dešimties metų gali tapti tokia retenybe, kad juos teks įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą.
Tačiau laiko atgal neatsuksi – ką turim, tą ir gaudom. Nors sidabrinių karosų plaukioja galybė, bet sumeškerioti juos ne visada paprasta. Aišku, degtukų dėžutės dydžio šios rūšies žvynuotųjų prilupti, kad ir kelias šimtines per pusdienį, dažnai nesudaro jokių problemų, tačiau didesniųjų (tokiais vadinu egzempliorius maždaug nuo 300 g.) pagauna ne visi žvejai ir tikrai ne visada.
Pirmoji priežastis, kodėl ištinka tokios nesėkmės – pati elementariausia – vandens telkinyje stambesnių karosų apskritai nėra arba jų būna tik labai nedaug. Taip jau nutinka – dauginasi šios žuvelės neįtikėtinai greitai, išstumia visas kitas telkinio (veikiau nedidelio telkinuko) žvynuotųjų rūšis, o kadangi toje baloje ar ežerėlyje plėšrūnių nėra arba plauko tik viena kita, karosiukai pasilieka nykštukinio dydžio, nes alkanų burnų – begalė, o maisto trūksta.
Didžiausių karosų paprastai pagaunama dideliuose ežeruose, upėse ir komerciniuose tvenkiniuose. Tačiau nemažai jų pasitaiko ir nedideliuose pratekančiuose tvenkinukuose, kurie susidarė užtvenkus upelius. Čia jiems geros sąlygos augti, be to paprastai tokiuose vandens telkiniuose yra lydekų, šamų, ešerių, kai kur galbūt net sterkų, ir visos šios plėšrūnės reguliuoja karosų populiaciją surydamos smulkesniuosius, o kuriems pasisekė išvengti grobuonių nasrų – užauga iki 1 kg ar net didesni.
Kiekvienas vandens telkinys yra kažkuo unikalus ir jame gyvenančios žuvys neretai žvejojamos pasirenkant vis kitokią žūklės taktiką, siūlant joms skirtingus masalus. Tačiau, jei imsime lyginti tam tikro tipo telkinius, rasime ir kai kurių apibendrinimų. Kadangi šis rašinys apie nedidelių pratekančiu tvenkinių karosų meškeriojimą, bandysiu nesiblaškydamas kalbėti tik apie tokią žūklę.
Dauguma nedidelių tvenkinių, kuriuose apstu karosų (bet tikrai ne visi) turi panašią struktūrą – toks telkinys paprastai gilėja arčiau užtvankos. Jame taip pat yra nemažai seklių vietų, daug vandens augalų, dugnas čia minkštas, neretai dumblėtas. Pakrantės taip pat apaugusios švendrais ar nendrėmis, kurių dalis styro priekrantės zonoje ir būna apsemtos vandens.
Dėl šios priežasties žūklauti nuo kranto sudėtinga, nes ne visur įmanoma prisibrauti iki vandens, juolab krantai dažnokai būna pažliugę, kai kada tenka stovėti iki kelių dumble, ypač, kai telkinys nuo vasaros karščių ima sekti. Tokia žūklė nelabai vilioja, nes nuolatos išsitepi drabužius, klimpsti purve ir pan., bet laimikis šiuos nesklandumus atperka. Be abejonės, jei tik yra galimybė, čia geriau meškerioti iš valties, nes tokiu atveju įmanoma žuvims pasiūlyti masalą bet kurioje tvenkinio vietoje.
Kadangi, kaip jau sakiau, dauguma „karosinių“ tvenkinių daugiau ar mažiau panašūs, tai šios žuvys paprastai „bazuojasi“ įlankose bei tolimajame telkinio gale, kuris yra labiau žolėtas bei seklus. Visgi gaudome ne dėl skaičiaus, o stengiamės suvilioti kuo stambesnį karosą, todėl pastarųjų teks ieškoti kiek kitokiose vietose nei įprasta. Kita vertus, net ir seklumose šiuo metų laiku pasitaiko didesnių žuvų, nes tvenkinių karosai neretai atplaukia į tankius žolynus ieškoti maisto. Visgi didieji laikysis atokiau nuo mažesnių gentainių ir plaukios sąžalynų pakraščiuose, todėl smulkmė dabar gali kibti ir vos 0,5 m gylyje, o stambesni egzemplioriai pasitaikys maždaug 1,5 m gelmėje.
Beje, dar daug kas priklausys nuo to, kokie vandens augalai čia auga. Jei plyti elodėjų tankumynas (vėl lietuvybės pasigendu – invazinis augalas, todėl tikslus jos pavadinimas kanadinė elodėja), tuomet tikrai didelių karosų sekliai nerasite. Tačiau kada iš dugno stiebiasi plačialapės lūgnės, siauresniais lapeliais plūdenos, galite net matyti, kaip tie lapai sukruta. Tikrai ne smulkmė šonais trinasi, bet stambesni karosai ir gana sekliai – iki 1 m gylyje. Ir čepsi paprastai ne mažyliai, o didesni, bet dažniausiai pavakariais, nors būna, kad ir saulei plieskiant.
Visgi, stambesnių karosų dažniausiai aptiksite įlankų tolimesnėse dalyse arba, jei nėra povandeninių žolių ir dugnas leidžiasi žemyn pakankamai staigiai, ties nendrių bei švendrų sąžalynų iškyšuliais. Paprastai už jų būna sėkliai, kurie tįsta vos kelis metrus ir staigiai leidžiasi į gelmę. Tačiau karosai, tai ne karšiai, ir jie nelinkę ilgiau užtrukti ties povandeniniais skardžiais, todėl pastarosios vietos nėra labai perspektyvios ilgalaikiui gaudymui, kuomet bandome jaukinti. Karosai labiau mėgsta lygaus dugno aikšteles arba labai nežymų dugno nuolydį. Čia jie bus ir vėjuotą dieną, nes esant štiliui liks tik tuo atveju, kada saulė krenta nuo kranto pusės, kai ramus vanduo stambesni karosai mieliau plaukios po minėtais plačialapiais augalas arba visai netoli jų.
Vėjas apskritai daro didelę įtaką ne tik karosų kibimui, tačiau ir vietos pasirinkimui. Kad ir kaip nesinorėtų žvejoti prieš vėją, bet jei pučia stiprus pietys arba vakaris, geriau meškerioti priešvėjinėje tvenkinio pusėje ar ieškoti kokios nors giliai į krantą įsiterpusios įlankos, kur galima rasti ramaus vandens plotelį (nepamirškite – priešvėjinėje telkinio pusėje). Taip yra todėl, kad paviršinis tvenkinio vanduo suplukdo smulkesnius vandens gyvius, kuriais maitinasi žuvys. Tiesa, karosai labiau mėgsta kapstytis po dugną nei gaudyti vandens storymėje esantį planktoną, visgi kai kas nusėda ir ant dugno, o šios žuvys tai suėda.
Kitaip nei nedideliuose ežerėliuose, pratekančiuose tvenkiniuose didesni karosai dažniau laikosi kiek toliau nuo kranto. Kartais jie atsitraukia iki pat užtvenkto upelio vagos, tačiau gylis čia neturėtų viršyti 2,5 m. Vagoje paprastai yra įvairių nuskendusių medžių ir krūmų sąvartynas, bet didesnieji karosai anaiptol jų nevengia. Suprantama, kad žvejoti reikėtų ne tame šiekštyne, tačiau netoli jo. Vėlgi, pageidautina susirasti lygumos plota, už kurios dugnas (t. y. upelio vagos šlaitai) smarkiai leidžiasi žemyn. Tokiose aikštelėse meškerioti dažniausiai tenka iš valties, nors, jei vaga yra prigludusi arčiau kurio nors kranto, įmanoma šias vietas pasiekti ir nuo kranto. Turiu omenyje tolimojo užmetimo plūdinę meškerę, bet ne dugninę, čia jau kita žūklavimo specifika.
Gaudant iš valties, derėtų turėti omenyje tą faktą, kad ramiu saulėtu oru dideli karosai gali ignoruoti jūsų masalus vien todėl, kad baiminasi valties ir jame esančio žvejo. Regis, tai nėra pačios baikščiausios žuvys, tačiau tenka masalą sviesti toliau nuo savęs arba valtį statyti kur nors nendryne...
Romualdas Žilinskas
